Viltis

Dvidešimt trečias skyrius. Dabartis

Daugybė valstiečių žingsniavo paskui virtinę dievų ir kareivių. Jų rankose šakės, kirviai, peiliai kalavijai. Į priekį judėjo tiek jauni, tiek seni. Regiu motiną nešančią vienoje rankoje kūdikį, o kitoje laiko ji didžiulį aštrų peilį. Jos akys tuščios, žvelgiančios tik į priekį. Jos oda papilkėjusi, nuo jos sklinda mirtis.

Jų viltys pildo manyje esančią bedugnę. Jų tiek daug, ir tiek mažai. Jaučiuosi nepasotinama.

–Man įdomu, kiek gi medžiotojai surinks savų vyrų, – taria Medeina jodama netoli vežimo. Pikdžiugišku žvilgsniu ji žvelgia į Švitrigailą, kuris neatitraukia nuo manęs savo akių, ir į Dominyką, kuris atrodo, kad plikomis rankomis galėtų sutrinti į miltus didžiausius deimantų luitus. Gabija aukštai iškelta galva joja ant savo balto žirgo turinčio juodą širdį ant galvos.

–Kad ir kiek jų turės, mes vis tiek laimėsime, – Gabija taria gundančiu balsu. – Kad ir kokie stiprūs kovotojai jie būtų, kad ir kokius pavojingus žaislus atsigabentų, jie bus beverčiai,– ji nubraukia užkritusią ugninių plaukų sruogą nuo veido. – Šį kartą jie nepajėgs mūsų sustabdyti.

Nukreipiu savo akis į kitą kampą, kuriame save apglėbusi sėdi Gustė. Ji piktomis ir paniekos kupinu žvilgsniu žvelgia į mane. Jos pakabutis spigina mano akis, erzina mano prisiminimus, kuriuose slypi tiesa. Šioji yra pavojinga, viską griaunanti... išlaisvinanti.

Gustė mėgino save apglėbti Švitrigailos rankomis, tačiau jis ją šiurkščiai nustūmė. Kelis kartus jis net piktai jai paliepė jo neliesti ir nevadinti jo bet kokiais meilės persisunkusiais žodžiais.

Pakabutis praranda savo galias.

–Taip, – pritaria po akimirkos Medeina. – Šį kartą jie turės susidurti su pralaimėjimu ir savo mirtimi, – ir paragina žirgą į priekį. Tą patį netrukus padaro ir Gabija garsiai nusijuokdama.

–Mes negalime leisti jiems laimėti, – prabyla Gustė dairydamasi į šalis. Jos veidas iškreiptas pasišlykštėjimo, kai jos žvilgsnis trumpam sustoja ties žygiuojančiais netoli velniais.

Švitrigaila pažvelgia į ją. Akimirkai atrodo sutrikęs, nesuprantantis, kas gi toji mergina, kuri sėdėjo kampe.

–Jie ir nelaimės, – taria jis ramiai ir vėl žvelgia į mane. Savo tuščiu žvilgsniu stebiu, kaip jis nuryja, giliai įkvepia ir dar kartą mėginą prisiartinti prie manęs.

Jam nepakanka skausmo.

Jis nepraranda vilties.

Pradedu klausti savęs, kodėl.

–Vela, – jo balsas vos garsesnis už šnabždesį. – Vela, prašau, – jo akys maldauja su užuomina apie būsimas skausmo ašaras. – Neleisk jiems laimėti.

Tingiai palenkiu galvą į šoną. Šių trijų asmenų, kaip ir visų valstiečių žingsniuojančių paskui vežimą, viltys plūsta į mane, maitina mano pabaisą.

–Jie jau laimėjo, – mano balsas lyg ištartas negyvo asmens. Nukreipiu savo akis į šoną. Saulė po truputį leidžiasi žemyn.

Kai pragyveni visą savo gyvenimą su mirtimi, tu nebijai jos, nes žinai, kokia ji yra, žinai, ko iš jos gali tikėtis.

Užmerkiu akis ir regiu priešais save tamsą, kuri yra persisunkusi įvairiausių garsų.

–Ne, nelaimėjo, – Švitrigaila sušnibžda. Kai atmerkiu akis, randu jį prišliaužusi arčiau manęs. Jo ranka kyla į viršų. – Jie nelaimėjo, – akimis jis mėgina mane įtikinti. – Prisimeni eilėraštį? – mintyse, prieš mano pačios norą, iš tamsos išnyra prisiminimas. Švitrigaila jame sėdi ant pievos, rankose bloknotas ir rašiklis. Kvaila šypsena yra ant jo veido, kai jis rašo žodžius. – Nors mes toli, mus meilė jungia. Mūsų širdys plaka rimtu vienu. Ateis diena ir būsime drauge. Bučiniai ir žodžiai bus tikri, o ateitis šviesi. Mes...