✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

5 skyrius

Hermiona

Susirinkusi savąsias knygas, išėjau iš bibliotekos, kurioje praleidau kelias valandas, kruopščiai ruošiant namų darbus. Mano knygos buvo stipriai prispaustos prie mano krūtinės, o galva nuleista dėl prisiminimų iš tos dienos, kai Haris nugalėjo Voldemortą. Pajutau petyje nestiprų skausmą ir supratau, kad su kažkuo susitrenkiau pečiais. 

-Atsiprašau,-pakėliau savo galvą ir išvydau Smirdžių ir Zabinį. Šaunu. Du klastuoliai vienu šūviu. 

-Žiūrėk kur eini, purvakrauje,-ir tai pasakė tas, kuris vakar manęs atsiprašė už tai, kaip mane vadino visus tuos metus. Niekšas. Aš jau tiek kartų girdėjau šį žodį, jog jis net manęs nebeveikia. 

-Pats žiūrėk kur eini, šeške,-pasakiau prisiminusi Hario pasakojimą, kaip Bartis Susitraukėlis jaunesnysis, kuris apsimetė Alastoru Rukna, jį pavertė šešku ketvirtaisiais mokslo metais. Nusisukau nuo jų ir nužingsniavau link Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Ronis ir Haris sėdėjo prie savo Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos namų darbų. Džinė ir Elė atsisėdusios prie židinio tarpusavyje kalbėjosi.Pasidėjau savo knygas ir pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį. Turiu dar kelias valandas iki vaikščiojimo po koridorius ir tikrinimo, ar visi yra savųjų koledžų bendruosiuose kambariuose. 

-Ouch,-sumurmėjo Haris, kuris vis dar sėdėjo prie savo namų darbų, ir aš su merginomis pažiūrėjau į jį. Tuo metu jis palietė savo žaibo formos randą, kuris nebebuvo toks ryškus, ant kaktos. 

-Viskas gerai?-pasiteiravo Džinė. Haris pažiūrėjo į mus. 

-Viskas gerai, tik suskaudo randą,-atsakė. Kai Hariui skaudėdavo randą, to priežastis būdavo Voldemortas, bet dabar jo nebėra. -Nereikia dėl to jaudintis. 

Susižvalgiau su Roniu ir merginomis. Praėjus kelioms valandoms,  išėjau iš bendrojo kambario ir pradėjau vaikščioti po koridorius. Smirdžius net nepasirodė, bet gal ir gerai. Neradusi nei vieno, kuris būtų koridoriuje neleistinu laiku, sugrįžau į bendrąjį kambarį. 

***

Ryte ėjau kartu su Džine, Hariu ir Roniu pusryčiauti. Elės nebuvo su mumis, kadangi ji nuo ankstaus ryto buvo kažkur dingusi. 

-Mes niekada nebuvome šeima!-sušuko puikiai pažįstamas merginos balsas. Elės balsas. Mes sustojome prie klasės, kurioje girdėjome jos balsą. Durys buvo šiek tiek praviros ir aš galėjau matyti tik Elę. Negražu klausytis svetimų pokalbių, bet šis tikrai prikaustė mūsų dėmesį.

-Taip, buvom! Augau su tavimi iki tol, kol man suėjo septyneri! Bet paskui tu sugalvojai pabėgti!-sušuko vaikinas. Drakas Smirdžius. Šį balsą atpažinčiau bet kur ir bet kada.  

-Nes aš nesijaučiau kaip savo šeimoje, Drakai! Ir tu tai žinai! Aš pabėgau pas savo tikrąją šeimą! Be to maniau, kad mes apie tai jau kalbėjome ir daugiau nekalbėsime apie tai,-Elė pasakė paskutinį sakinį jau ramiau. 

-Mūsų klausosi,- durys atsivėrė plačiau. Elė pasuko savo galvą ir ji pamatė mus. 

-Mes baigėme šią temą,-ji pažiūrėjo į Smirdžių ir priėjo prie mūsų. -Papasakosiu jums viską šį vakarą, kas čia ką tik įvyko, o dabar einame pusryčiauti. 

Galvojau, kad turėsime ramius pusryčius kaip ir kiekvieną rytą, bet tada pro Didžiosios salės duris juokingai įbėgo Filčas. Jis pribėgo prie profesorės Makgonagal ir kažką jai sušnabždėjo į ausį. Ji linktelėjo ir jis išbėgo iš Didžiosios salės. 

-Panele Įkyrėle, ponaiti Smirdžiau, kaip mokyklos seniūnus, palieku jus atsakingus už tvarką. Joks mokinys negali išeiti iš Didžiosios salės tol, kol nebus leista. Profesoriai, eikite kartu su manimi,-Makgonagal atsistojusi pranešė ir kartu su visais kitais profesoriais išėjo pro Didžiosios salės duris. Salėje buvo tyla, tad girdėjau kaip salės durys užsirakino. Mokiniai pradėjo šnabždėtis. 

-Ar mes negalime bent kartą turėti ramių mokslo metų? Būtinai turi kažkas įvykti?-Džinė sumurmėjo. 

-Tikėkimės, kad nieko svarbaus nenutiko,-pasakiau, nors nelabai tikėjau savaisiais žodžiais. Jeigu nebūtų nieko įvykę tokio svarbaus, Makgonagal nebūtų liepusi  visiems likti Didžiojoje salėje.

 Taisyta

Būtų malonu sulaukti bent kelių nuomonių ;)  Taip pat labai džiugu matyti, kad kažkam patinka šis mano darbas♥