✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

22 skyrius

Hermiona

-Kai ieškojome likusių Voldemorto horokrusų, mums padėjo ryšys tarp jo ir Hario. Bet dabar jo nebėra, todėl ryšys taip pat dingęs,-pasakiau, prisiminusi horokrusų medžioklę, kuri užtruko visus metus. Vienus ilgus metus. 

-Mums pavyks,-Drako balsas skambėjo užtikrintai. Jis tikėjo, kad mums gali pavykti. 

-Faktas, kad jis nebus paslėpęs horokruso ten, kur buvo paslėpęs praeitus,-pažiūrėjau į Harį, kuris prakalbo. -Tai būtų neprotinga ir per daug lengva. Ir mes būtumėme jį radę kartu su visais kitais. 

-Ar mes galime apie visą tai pasikalbėti rytoj?-paklausė Elė. -Per vieną dieną vis tiek nieko neišsiaiškinsime. O jeigu dar būsime pagauti, vaikštant uždraustu laiku, mums bus riesta. 

Pritarėme visi merginai ir išėjome iš Kambario iki pareikalavimo. Atsisveikinę su Draku ir įdavę jam albumą, jog pasaugotų iki rytojaus, pradėjome žingsniuoti link Grifų Gūžtos bokšto, saugodamiesi Filčo arba ponios Noris, jo katės. Kai jau galvojau, kad mes galėsime ramiai pasiekti Storulės portretą, mūsų kelyje pasimaišė Akilanda, įkyrus Hogvartso poltergeistas. 

-Tik ne vėl,-sumurmėjo Džinė. Akilanda pažiūrėjo į mus, o mes pradėjome greitinti savuosius žingsnius, žinodami, kad tai geruoju tikrai nesibaigs. Nėra malonus jausmas būti apmėtytam kreidos. Jos mėtymas buvo viena iš mėgstamiausių poltergeisto veiklų. 

-Auč,-tyliai sumurmėjo Haris, kai Akilanda pataikė iš kreidos jam į viršugalvį. Nors bėgioti Hogvartso koridoriais buvo uždrausta, bet niekas nenorėjo gauti iš kreidos, todėl iki Storulės portreto bėgome. 

-Kur jūs taip ilgai užtrukot?-paklausė Ronis, vos mums atsisėdus ant sofos bendrajame kambaryje. Elė viską papasakojo raudonplaukiui. Nuo to, ką sužinojome iš albumo iki kelionės atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. 

-Tai jeigu mes randame horokrusą pirmieji, jis negalės sugrįžti?-Ronis paklausė pasitikslindamas.

-Taip, Ronaldai,-atsakiau, panaudodama vaikino pilną vardą, parodydama, kad vis dar pykstu ant jo. -O dar sakei nepasitikėti Draku ir Narcisa. Matai kiek daug sužinojome? 

-Bet net nežinome, nuo ko pradėti ieškoti,-vaikinas padėjo "Magijos žinios" laikraštį, kurį laikė rankose, ant stalo. 

-Praeitus metus praleidome taip pat nežinodami, ko tiksliai ieškome,-Haris pažiūrėjo į savo geriausią draugą. -bet mums pavyko. Pavyks ir dabar. 

Drakas

-Ką pas tave veikia Pats Žinai Kieno albumas?-paklausė manęs Bleizas, kai įėjau į kambarį, kurį dalinausi su juo ir Teodoru. Tamsios odos spalvos vaikinas sėdėjo ant mano lovos ir rankose laikė Tomo Ridlio albumą, kurį turėjau saugoti iki rytojaus. Grįžęs į kambarį iš Kambario iki pareikalavimo, pamiršau paslėpti albumą. Atėmiau jį iš Bleizo rankų ir padėjau į savo lagaminą bei uždariau jį.  

-Tau nereikia to žinoti,-pasakiau. 

-Žinai, aš tavo geriausias draugas, galėtum ir pasakyti. Niekada nieko neslėpėme vienas nuo kito,-mano geriausias draugas stebėjo mane ir aš atsidusau. Jis buvo teisus. Neslėpiau nuo Bleizo nieko, kaip ir jis nuo manęs. Vaikinas buvo mano geriausias draugas ir žinojo absoliučiai viską. 

-Jeigu prižadi, kad niekam apie tai neprasitarsi, pasakysiu,-pažiūrėjau į jį ir vaikinas linktelėjo. -Tai,-vėl į rankas paėmiau albumą. -Tomo Ridlio portretų, kurie gali bendrauti su mumis, albumas. Mano mamai pavyko gauti informacijos dėl jo galimybės sugrįžti. Ir dabar aš, Poteris ir jo draugai, bandysime neleisti tam įvykti. 

-Štai kodėl tu tiek daug laiko praleidi su jais?-paklausė Bleizas ir aš linktelėjau. Vaikinas kelias minutes įtemptai kažką mąstė, o tada pažiūrėjo į mane. 

-Aš noriu jums padėti ir esu tuo pilnai įsitikinęs. 

 taisyta