✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

45 skyrius

*Po 2 savaičių*

Hermiona

Stebėjau žemėlapį, kuriame buvo sužymėtos Voldemorto būstinės. Visas patikrinome, bet nieko neradome. Jau savaitę turėjome būti sugrįžę į Hogvartsą, bet parašiau profesorei Makgonagal laišką, informuodama ją apie viską ir jog grįšime vėliau. 

-Turi būti kažkas, ko nepastebėjome,-tariau ir atsargiai pataisiau savo kojos padėtį. Nevykome į Šventojo Mungo ligoninę, nes tai būtų viską pristabdę,  patys nežinojome daug gydomųjų burtų, o paieškoms nebuvo laiko, todėl leidau stipriam kojos patempimui sugyti pačiam. Svarbiausia buvo rasti horokrusą. 

-Mes viską ...,-pertraukiau Harį, kuris pradėjo kalbėti. Kai Bleizas žymėjo būstines prieš dvi savaites, pastebėjau jų keistą išsidėstymą. Dabar atrodo, kad supratau, kodėl. Kaip aš apie tai nepagalvojau anksčiau?

-Žiūrėkit,-atkreipiau visų dėmesį. -Būstinės išsidėsčiusios per visą Europą ir jos sudaro tai,-paėmiau į rankas savo pieštuką, kurį nešiojausi, ir pradėjau braižyti linijas tarp būstinių taškų. -Jos sudaro keistą ornamentą, bet jeigu atkreipsit dėmesį į centrą,-padėjau viduryje tašką ir nuo kiekvienos pažymėtos būstinės nubrėžiau po liniją į centrą. -pamatysit dar vieną vietą. Čia randasi senas, jau seniai nebegyvenamas burtininkų miestelis. Tiksliai prisimenu jo vietą žemėlapyje, nes vienu momentu buvau apsėsta jo istorija ir stipriai juo domėjausi. Miestelis gali būti mūsų Horokruso vieta. 

-Vadinasi, turime jį patikrinti,-atsistojo Drakas ir pažiūrėjo į mus visus. Atsistojau iš savo vietos ir jau ruošiausi eiti link išėjimo iš palapinės, bet baltaplaukis mane sustabdė. -Šį kartą tu lieki čia, Hermiona. Tavo koja nepilnai sugijusi, o mes nežinome, su kuo galim susidurti. Ir jokių priekaištavimų,-pridėjo, kai jau norėjau pradėti jam prieštarauti. Jis per daug gerai mane pažįsta. 

-Aš liksiu kartu su ja,-Elė nusišypsojo man, o tada pažiūrėjo į kitus. -Jeigu jums prireiks pagalbos, kvieskit brolijos narius ir saugokitės. Visi turit grįžti gyvi. 

Visiems papasakojau plačiau apie apleistą burtininkų miestelį. Kur jį rasti, kaip jis atrodo ir panašiai. Kai mano draugai buvo pasiruošę išvykti, stipriai apkabinau Draką, o tada sujungiau mūsų lūpas. Tai neturėtų būti atsisveikinimas, bet nėra aišku, kas gali jų laukti ten. Ant liežuvio galo sukiojosi tie trys žodžiai, bet nesugebėjau jų ištarti. Ne dabar. Jiems viskas bus gerai. 

-Ei,-šviesiaplaukis uždėjo savo delnus ant mano skruostų ir nykščiu nuvalė išriedėjusią ašarą. Net nepajutau, jog buvau pradėjusi verkti. Pakėliau savo akis, kurias buvau nuleidusi per savo apmąstymus, į jį. Sudarėme akių kontaktą. 

-Smirdžiau, turim eiti,-mūsų momentą nutraukė Ronis. Drakas dar kartą sujungė mūsų lūpas, o tada kartu su Džine, Hariu, Roniu ir Bleizu apleido palapinę. Man ir Elei liko tik laukimas.

***

Drakas

Lauke jau temo, o mes visi penki žingsniavome keliu, kurį supo apgriuvę ir apleisti pastatai. Į kiekvieną vis užeidavome ir jį apieškodavome, bet nieko neradę, tęsdavome savo kelionę. 

-Auč,-pažiūrėjau į Poterį, kuris trynėsi savo kaktą ten, kur buvo žaibo formos rando vieta. -Manau, kad Hermiona buvo teisi, jog čia bus Horokrusas. Sustokit,-sustabdė jis mus. -Štai ten,-parodė į pastatą kelio gale. -Žinau, kaip atrodo Horokrusas,-Haris pradėjo bėgti link pastato, o mes pasileidome iš paskos. 

Aš tikrai nuoširdžiai tikėjausi, jog mes įeisime į vidų, paimsime Horokrusą ir išėję, jį sunaikinsime. Bet visos viltys žlugo, kai prie pastato durų mus pasitiko du dideli trigalviai šunys. Puiku. Neįsivaizduoju, kiek laiko praleidome prie šunų, jog galėtumėme praeiti toliau. Įžengęs į vidų, apsidariau. Išmėtyti ir sulūžę daiktai bei baldai. Tikrai puiki vieta paslėpti daiktą su sielos dalele jame. 

-Drakai,-pasukau savo galvą į dešinę pusę ir išvydau Liucijų. Jis Azkabane. Pats mačiau, kaip jį suėmė. Ką jis čia veikia?  Rankoje tvirtai suspaudžiau savąją burtų lazdelę. 

-Kaukai!-sušuko Džinė ir aš nieko nelaukęs paleidau burtus į kauką, kuris buvo pavirtęs mano tėvu. Aš iš tiesų jo bijojau. Visada griežtas ir šaltas. Visada viskam įsakinėjantis ir dievinantis Voldemortą. Įveikę kaukus, sekėme Harį, kuris žingsniavo koridoriumi ir vis kartojo, jog yra tikras, kad žino, kur yra Horokrusas. 

Hermiona

-Štai,- Elė padavė man arbatos puodelį. -raminanti,-atsisėdo šalia manęs ant lovos, ant kurios sėdėjau ir aš. Buvau susisukusi į šiltą pledą, o ant kelių gulėjo knyga, kurios net puslapio nebuvau perskaičiusi. Vis neramiai dairiausi į palapinės įėjimą ir esu tikra, kad spinduliavau nervinimusi. 

-Ačiū,-padėkojau merginai, imdama iš jos rankų puodelį su garuojančia arbata. Drako ir kitų nebuvo jau kelias valandas ir su kiekviena prabėgančia minute, mano nerimas vis labiau augo. Nežinojau, kaip jiems sekasi ir ar visiems viskas gerai. 

Prabėgo dar valanda, dvi, trys. Jie išvykę jau apie penkias valandas. Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Elė miegojo gretimoje lovoje, o manęs net neaplankė mintys apie miegą. Negalėsiu sudėti bluosto, kol Drakas, Haris, Ronis, Bleizas ir Džinė nebus grįžę. Tyliai išlipau iš savo lovos ir į rankas paėmusi pledą, knygą ir savo burtų lazdelę, nužingsniavau į mažą svetainę. Įsitaisiau ant nedidelės sofos ir atsiverčiau knygą. 

-Tyliau, Roni, prižadinsi Elę ir Hermioną,- po pusvalandžio skaitymo išgirdau balsus ir nuskubėjau jų pusės link, prisilaikydama savo pledą, kuriuo buvau apsivyniojusi. 

-Jums viskas gerai,-apkabinau kiekvieną. -Pavyko?-paklausiau ir jie su plačiomis šypsenomis linktelėjo, bet tada aš pasigedau vieno žmogaus. -Kur Drakas?-paklausiau, peržvelgdama visus. 

-Jis lauke,-atsakė Haris. Išlindau iš palapinės, palikdama kitus joje su Ele, kuri prieš kelias sekundes atėjo į virtuvę, į kurią iš karto įeidavai įlindęs į palapinę, trindama akis. Priėjau prie baltaplaukio, kuris stebėjo liepsną nedideliame lauže. Mačiau, kaip ugnis naikina popierių. 

-Pamaniau, kad pats laikas sunaikinti albumą,-pažiūrėjo į mane, kai atsistojau šalia jo. -Nuo šiol Voldemortas lieka tik mūsų prisiminimuose. Daugiau jokių Horokrusų ar jo albumų. Jokių galimybių jam sugrįžti,-permetė savo ranką man per pečius ir aš prisiglaudžiau arčiau vaikino, stebėdama šilumą skleidžiančią oranžinę liepsną. Dabar arba niekada. 

-Aš myliu tave,-ištariau taip, kad girdėtų tik Drakas. 

-Aš norėjau pirmasis tai pasakyti,-nusijuokė šviesiaplaukis ir aš pažiūrėjau į jį. -Aš taip pat,-vaikinas sujungė mūsų lūpas. Mane užplūdo ramybės ir saugumo jausmas. 

Daugiau jokių karų. 

Jokių Horokrusų ieškojimų, nes paskutinis, kurio dėka Voldemortas galėjo sugrįžti, sunaikintas. 

Ramybė, kurią pagaliau galime džiaugtis. 

Ir ilgas gyvenimas su mylimu žmogumi bei būriu geriausių draugų. 

1 taisyta  

Su laiku viskam ateina galas. Ne išimtis ir šis darbas. Su paskutine vasaros diena, pristatau paskutinę šio kūrinio dalį. Noriu padėkoti visiems, kurie skaitė, spaudė žvaigždutę ir rašė savo nuomones. DIDELIS AČIŪ! Mano planuose nėra numatyta, kad bus antra šios istorijos dalis, bet niekada nesakyk niekada. Visada viskas gali pasakyti, bet kaip ir sakiau, nėra numatyta, jog bus antra dalis. Dar karta LABAI DIDELIS AČIŪ! Ir susitiksime kituose kūriniuose.