✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

44 skyrius

Hermiona

Jau tos pačios dienos vakarą visi buvome susiruošę kelionei į Zabini šeimos dvarą. Laikas išlaisvinti Harį, Ronį, Elę ir Džinę, o tada tęsti Horokruso paieškas. Stovėdami, dar kartą pakartojome planą ir tada išsiskirstėme į savąsias vietas. Kartu su Bleizu, Draku ir Džordžu turėjau užimti savo vietą iš dvaro kiemo pusės. 

-Ką tu darai?-tyliai paklausė Bleizas, kai mums priėjus tvorą, kuri skyrė mus ir dvaro kiemą, pradėjau lipti per jos viršų. Tai nebuvo labai lengva, kai mūrinė tvora buvo aukšta, bet plytos, iš kurių ji buvo padaryta, man šiek tiek padėjo. 

-O kaip tau atrodo? Einu gelbėti savųjų draugų,-pažiūrėjau į jį ir perkėliau vieną koją per tvoros viršų, o tada ir kitą. Tvorą ėjo tiesiai. Nebuvo jokių papuošimų, todėl dabar sėdėjau ant jos viršaus. 

-Tu supranti, kad mes burtininkai?-Džordžas panaudojo savo burtų lazdelę, kurios dėka pakilo nuo žemės ir dabar sėdėjo šalia manęs. 

-Taip smagiau,-trūktelėjau pečiais ir atsargiai nušokau nuo tvoros. Bent jau stengiausi atsargiai. Pro sukąstus dantis įkvėpiau oro, pajutusi skausmą dešinės kojos čiurnoje. Esu tikra, kad tai nebuvo paprastas nikstelėjimas. 

-Ar viskas gerai?-pasiteiravo manęs Drakas ir aš pažiūrėjau į jį. Atsitiesiau ir paslėpiau skausmą, kuris greičiausiais atsispindėjo veide. 

-Taip, viskas gerai,-pradėjau iš lėto eiti link durų, kurios vedė į dvaro vidų. Šioje dalyje nebuvo nei vieno mirties valgytojo. Jie saugojo tik paradinį įėjimą ir pastato vidų. Su kiekvienu žingsniu dilgčiojo koją vis labiau, bet nepasidaviau ir ėjau toliau. Pirmiausia draugų išgelbėjimas, o tada rūpinimasis traumomis. 

Bleizas lėtai atidarė duris ir įžengė į vidų pirmas. Apsižvalgė, o tada davė ženklą mums. Stipriai laikydama rankoje savąją burtų lazdelę, įėjau į vidų. Tie, kurie ėjo iš priekio, turėtų tuoj pradėti pulti. 

-Mus puola!-kažkas sušuko iš visai kito kambario nei buvome mes. Prasideda. Mirties valgytojų dėmesys dabar bus sutelktas į Fenikso brolijos narius. Sekėme Bleizą, kuris vedė mus iki vietos, kurioje turėtų būti laikomi Haris ir kiti. Net čia girdėjosi kovos garsai nuo dvaro priekio. Mūsų kelyje pasitaikė tik du mirties valgytojai, kurie skubėjo į pagalbą kitiems, bet buvo nokautuoti. Ėjau pati paskutinė, jog niekam nekiltų įtarimų dėl mano kojos, nes Drakui pasakiau, kad viskas gerai, o eidama paskutinė, galėjau perkelti didesnį svorį sveikai kojai, o sužeistą pasaugoti. 

-Štai čia,-Bleizas sustojo prie laiptų, vedančių žemyn. -Laiptų apačioje yra grotos,-vaikinas įkišo ranką į savo kišenę ir iš jos išsitraukė sidabrinį raktą. -Kai anksčiau čia gyvenome, kiekvienas šeimos narys turėjo viso dvaro raktus. Narvas nebuvo išimtis. Net aš turėjau ir vis dar turiu raktą nuo jo durų,-klastuolis pradėjo leistis laiptais žemyn, o mes visi iš paskos. 

Elė 

Visi pakilome nuo šaltų grindų, kai išgirdome atrakinamų durų garsą. Prieš tai laiptų viršuje girdėjau balsą, kurio man nepavyko atpažinti. Jis buvo prislopintas, todėl net negalėjau suprasti, apie ką ėjo kalba, bet balsą tikrai girdėjau. 

-Kas bus, jeigu jie ne čia?-šį kartą jau galėjau atpažinti šį balsą. Hermiona. 

-Jeigu jų čia nėra, pagausime kurį nors mMirties valgytoją ir išgausime iš jo informaciją,- prakalbo Drakas. Jie gyvi. Džinė matė, kaip Bleizas ir Drakas krito ant žemės, bet jie gyvi. Mūsų draugai čia ir netrukus mes būsime laisvi. Jie atvyko mūsų išgelbėti. Patalpą nutvieskė šviesa. Vienintelis mūsų šviesos šaltinis buvo maža žvakė, kurią taupėme ir dažnai jos neuždegdavome. Prisimerkiau nuo ryškios šviesos, bet akims pripratus, išvydau keturias žmonių figūras. Hermiona pritūpė prie manęs ir aš ją stipriai apkabinau. 

-Išvaduokime jus iš čia,-pažiūrėjau į Bleizą, kuris padėjo atsistoti Roniui. Aštuoniese užlipome laiptais į viršų ir pasukome į dešinę. Geriausias Drako draugas atidarė duris ir įėjęs į kambarį, netrukus grįžo su mūsų burtų lazdelėmis. 

-Mes turim padėti brolijai,-Džordžas pažiūrėjo į mus visus. -Aurorai čia atvyks už kelių minučių ir mūsų tikslas užtęsti kiek galime ilgiau kovą su mirties valgytojais. 

Hermiona

Priekinis dvaro kiemas buvo tikras karo laukas. Visi iš vidaus persikėlė į lauką. Paleidau kerus į mirties valgytoją, kuris bandė pulti ponią Vizli, kol ši kovėsi su kitu. Kojos skausmas vis stiprėjo, bet negalėjau pasitraukti iš kovos. 

-Petrificus totalus,- nukreipiau savo burtų lazdelę į mirties valgytoją, kuri artėjo prie manęs, ir ji krito sustingdyta. Atsirėmiau į dvaro sieną, jog būtų lengviau stovėti, ir apsidairiau. Mačiau tik daug sustingdytų ir nokautuotų Mirties valgytojų ant žolės bei kelis mūsiškius. Mūsų tikslas nebuvo kuo daugiau jų nugalabyti. Mūsų tikslas buvo kuo daugiau jų sulaikyti ir įduoti aurorams. Drakas stojo prieš Liucijų ir aš nieko negalėjau padaryti. Mano sužeista koja neleido man greitai judėti. Žinau, kad galėjau paprastai paleisti gydomąjį burtą, bet tam dabar nebuvo laiko. Traumomis pasirūpinsiu vėliau. 

Atvykus aurorams , mirties valgytojai vienas po kito buvo suimami ir išsiunčiami į Azkabaną. Liucijus tarp jų. Buvo pranešta, kad tik keli spėjo pabėgti. Drakas priėjo prie manęs ir švelniai mane pakėlė. 

-Tu man melavai,-žvilgtelėjo į mane ir toliau žingsniavo link grupelėje stovinčios Fenikso brolijos ir mūsų draugų. Jis perprato mane ir suprato, jog esu sužeista. 

-Atsiprašau,-sušnabždėjau. Haris, Ronis, Elė ir Džinė vėl kartu su mumis. Liko tik surasti horokrusą ir viskas bus baigta. Ir tikiuosi, kad viskas bus galutinai baigta. Daugiau jokių pabėgusių iš Azkabano mirties valgytojų ir slaptų horokrusų. 

 taisyta