✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

3 skyrius

Drakas

-Profesorė Makgonagal mums leido surengti Helovyno šokius,-pažiūrėjau į kiekvieno koledžo prefektus ir Hermioną. Šokių tema buvo išvystyta jau pirmosiomis naujųjų mokslų metų dienomis. Visi norėjo pasilinksminimų ir atitrūkimo nuo pamokų. 

-Ji leido?!-sušuko Švilpynės prefektė ir aš linktelėjau. -Jėga,-šį kartą sumurmėjo. 

-Puiku,-nusišypsojo Hermiona. -Dėl šokių viską aptarsime kitą savaitę. 

Mūsų susirinkimui pasibaigus, visi išėjome iš kambario, kuriame vykdavo susirinkimai, ir išsiskirstėm ten, kur kiekvienam reikėjo. Tylėdamas žingsniavau šalia Įkyrėlės, kol nusprendžiau išsklaidyti tylą. 

-Nepasitikėkit taip Ele,-pasukau galvą į merginą, einančią šalia manęs. 

-Kaip suprasti?-Hermiona sustojo ir pažiūrėjo į mane. 

-Susitiksim per vakarienę,-ignoravau jos klausimą ir pasukau link požemio, kuriame buvo Klastūnyno bendrasis kambarys. 

-Smirdžiau!-girdėjau kaip dar sušuko Įkyrėlė, bet aš tiesiog ją  ignoravau. Ir vėl. 

-Ką tu čia veiki?-pažiūrėjau į merginą, kuri stovėjo prie įėjimo į bendrąjį kambarį. Nuostabu. Vilką mini - vilkas čia. 

-Ką pasakei Hermionai?-Elė piktai paklausė manęs. 

-Kad tavimi nepasitikėtų,-atsakiau ir pajutau, kaip atsiradau prie sienos, o Elės lazdelė buvo prie mano kaklo. Panaši situacija kaip su Įkyrėle trečiaisiais mokslo metais Hogvartse. Tik tą kartą dar gavau ir smūgį į veidą. Skaudų smūgį, tiesą sakant. 

-Jie vieninteliai mano draugai čia, Drakai, ir aš nenoriu jų prarasti. Be to, tai ji turėtų tavimi nepasitikėti, o ne manimi. 

-Eleanora, ar man reiktų priminti tau, kad tai buvai tu, kuri pabėgo iš namų pas žiobarą ir raganą  prieš vienuolika metų?-paklausiau. - Turbūt grifiukams taip gerai apsimelavai, kad jie dabar tiki viskuo. 

-Pabėgau, nes  jie buvo tikrieji mano tėvai, klastuoli. Aš ilgiau negalėjau pakęsti to jūsų požiūrio į ne gryno kraujo burtininkus. Ir nevadink manęs Eleanora, aš Elė. Hermiona ir kiti viską žino. Nieko nuo jų neslepiu. 

-Kodėl tu Hogvartse?-paklausiau jos klausimo, kuris sukosi mano galvoje nuo tos dienos, kai ją išvydau sėdinčią prie Grifų Gūžtos stalo. 

-Nes mano tėvai buvo nužudyti!-sušuko. -Ir manau tu puikiai supranti, kas juos nužudė! Jie nenorėjo tapti Voldemorto sekėjais! Nors niekada nesuprasiu, kodėl jam reikėjo ir mano tėvo,-sumurmėjo paskutinį sakinį. -Voldemortas nemėgo žiobarų taip, kaip tavo šeima ir tu. 

-Ele...,-pradėjau, bet mergina nutildė mane savuoju žvilgsniu. 

-Nereikia. Nežinau, ką tu sugalvojai, bet nebandyk pakenkti Hermionai,-ji patraukė savo lazdelę. 

-Mes abu mokyklos seniūnai. Aš nekaltas, kad mums reikia gan daug laiko praleisti kartu!-sušukau, nes ji tolo nuo manęs. Visą tą laiką, iki jos pabėgimo, laikiau ją savo seserimi. Jai pabėgus, tėvai atskleidė man visą tiesą.  Nemačiau jos vienuolika metų ir ji dabar taip paprastai pasirodė čia. 

Hermiona

-Smirdžius seniūnas?!-sušuko Ronis ir aš linktelėjau, atsakydama teigiamai į jo klausimą. 

-Kaip jūs per savaitę to nesužinojot?-paklausiau. Visas Hogvartsas žinojo, kas yra šiuometiniai seniūnai, tai kaip galėjo to nežinoti manieji draugai?

-Nes tu mums nieko apie tai nesakei,-Haris pažiūrėjo į mane, o tuo metu į bendrąjį kambarį įėjo nuotaikos neturinti Elė. 

-Viskas gerai?-paklausė jos Džinė. 

-Taip,-ji atsisėdo šalia manęs. Mūsų pokalbis apie Smirdžių nutrūko  ir dabar visi sėdėjome tyloje. Šią savaitę leidau mažai laiko su Roniu. Juntu, kaip aš tolstu nuo jo, o gal jis tolsta nuo manęs? Nežinau. Žinau tik tai, kad mes tolstam vienas nuo kito. Ir dabar net nebežinau, ar aš jam jutau ar jaučiu kažką. Visada Ronį mylėsiu kaip savo brolį. Tas pats ir su Hariu. 

-Hermiona,-Džinė mojavo ranka man prieš veidą. -Jau laikas eiti vakarienės. 

Su Hariu, Neviliu, Roniu ir Ele išlindau pro Storulės portreto angą ir drauge su visais nuėjau iki Didžiosios salės. Mums einant link Grifų Gūžtos stalo, mačiau, kaip Elė ir Smirdžius persimetė piktais žvilgsniais. Keista. Nors iš tiesų nenustebau. Baltaplaukis klastuolis dažnai įsigydavo priešų ar žmonių, kurie jo nemėgo. 

-Galėsiu su tavimi pasikalbėti po vakarienės?-pažiūrėjau į Ronį. 

-Taip. Aš irgi noriu su tavimi pasikalbėti,-jis pažiūrėjo į mane. Aš linktelėjau ir mes pradėjome vakarieniauti. 

<>

-Tu pradėk pirma,-Ronis uždarė tuščios klasė, kurioje mes nutarėme pasikalbėti, duris.  

-Aš nenoriu tavęs įskaudinti, bet manau būtų geriau, jeigu mes išsiskirtumėm. Supratau, kad ta meilė, kurią jaučiu tau, yra tik broliška. Atsiprašau, -pažiūrėjau į jį. 

-Aš norėjau pasakyti lygiai tą patį,-Ronis pažiūrėjo į mane ir aš nusišypsojau. 

Su Šv. Kūčiomis visus!♥

2019.05.26 Taisyta