✍ SEPTINTIEJI METAI HOGVARTSE | DRAMIONE

13 skyrius

Well, nusprendžiau palikti šitą dalį. Atrodo, kad šiandien Wattpad atsigavo ir dabar man rodė abi 13 skyriaus dalis :D 

Hermiona

Pasakiau Storulei slaptažodį ir įėjau į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Mane iš karto apgaubė šiluma ir mirtina tyla. Kambarį apšvietė tik deganti ugnis židinyje. Užlipau laiptais iki mergaičių bendrabučio ir į jį įėjusi, atidariau kambario, kurį dalinausi su Ele ir Džine, duris. Iš mantijos kišenės išsitraukiau savąją burtų lazdelę.

-Lumos,-tyliai sušnabždėjau ir lazdelės skleidžiamos šviesos dėka, dabar aš galėjau matyti kambaryje. Neprižadindama Džinės ir Elės, persirengiau į savo pižamą ir atsiguliau į lovą. -Nox,-vėl sušnabždėjau ir lazdelės šviesa užgeso. Kambarys vėl tapo tamsus, koks buvo iki mano grįžimo. Padėjau savo lazdelę ant naktinio staliuko prie lovos ir užmerkiau akis.

***

Jau kelias valandas vartausi savo lovoje, niekaip negalėdama užmigti. Įvykis su Švilpynės mokine vis sugrįžta į manąją galvą. Jeigu Drako nebūtų buvę šalia manęs, nežinau kuo viskas būtų pasibaigę. Gal ji tiesiog būtų vieną kartą paleidusi į mane nukryžiavimo kerus ir ėjusi ten, kur jai reikėjo? O gal dėl užvaldymo kerų ji būtų paleidusi juos kelis kartus? Atsidusau ir užmerkiau akis. Stengiausi negalvoti apie šiandienos įvykį, bet ta mintis, kad į mane vos nepaleido nukryžiavimo kerų, mano galvoje atgamino prisiminimą. Tą vieną baisų prisiminimą iš Smirdžių dvaro. 

Gulėjau ant šaltų dvaro grindų, o Belatriks stovėjo priešais mane. Ji tiesiog stovėjo ir žiūrėdama į mane galvojo, kaip galėtų mane kankinti. Žinojau, kad niekas iš čia esančių man nepadės, bet vis tiek bandžiau laimę ir akimis ieškojau kažko, kas galėtų man suteikti pagalbos. Kai mano akys susitiko su šviesiaplaukio, kuris stovėjo prie savo tėvų, akimis, per kūną perėjo nepakeliamas skausmas. Belatriks į mane paleido nukryžiavimo kerus. Bandžiau sulaikyti klyksmą, kurį sukėlė kerai, bet man nepavyko. Iš Drako žvilgsnio mačiau, kad jis nenori viso šito matyti, bet jis buvo priverstas viską stebėti. Nukryžiavimo kerai į mane buvo paleisti daugiau nei vieną kartą ir su kiekvienu kartu jutau, kaip aš silpau. Su kiekvienu kartu skausmas buvo vis didesnis. Kai jau geras kelias minutes, nepajutau dar vienų nukryžiavimo kerų, galvojau, kad viskas pasibaigė. Bet aš stipriai klydau. Belatriks pritūpė prie manęs ir dar kartą paklausė, iš kur mes gavome Godriko Grifo kardą. Jai nerūpėjo, kad aš sakau tiesą. Jai per daug patiko matyti mane kenčiančią. Ir tada pajutau aštrius peilio ašmenys prie savo odos. Mano klyksmas vėl pasklido po visą Smirdžių dvarą. Belatriks susikaupusi raižė žodį mano odoje. Žodį, kuris visą mano gyvenimą primins man, kas aš esu iš tiesų.

Kadangi gulėjau ant nugaros ir stebėjau kambario lubas, nors nieko tamsoje nemačiau, savo galvą pasukau į ranką, ant kurios puikavosi žodis "purvakraujė". Nusišluosčiau kelias išriedėjusias ašaras ir giliai įkvėpusi, užmerkiau akis.

***

Greit atsisėdau lovoje, nusišluosčiau ašaras ir bandžiau išlyginti savąjį kvėpavimą. Dar vienas košmaras. Nors tai tik blogas sapnas, bet ir jame nesinori stebėti kaip tavo geriausi draugai miršta prieš tavo akis. Kambaryje jau buvo šviesu, bet Džinė ir Elė vis dar miegojo. Pažiūrėjau pro langą, kuriame matėsi tik pirmieji saulės spinduliai. Išlipau iš lovos, žinodama, kad daugiau neužmigsiu, ir pasiruošiau naujai dienai. Į rankas paėmusi knygą, išėjau iš kambario, o vėliau ir iš mergaičių bendrabučio. Laiptais nusileidau į bendrąjį kambarį ir patogiai įsitaisiau ant sofos. Atsiverčiau knygą ir pradėjau skaityti naują skyrių. Savo galvą nuo knygos pakėliau tik tada, kai bendrojo kambario svetainėje pradėjo rinktis mokiniai. 

-Labas rytas,-Ronis pasisveikino su manimi ir atsisėdo šalia manęs su Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos vadovėliu rankose.

-Labas rytas,-taip pat su juo pasisveikinau ir užverčiau knygą, kurią skaičiau. Elei, Džinei, Neviliui ir Hariui pasirodžius bendrajame kambaryje, drauge išlindome pro Storulės portreto angą ir nuėjome pusryčiauti.

-Panele Įkyrėle, norėčiau jus matyti savo kabinete po pusryčių,-profesorė Makgonagal sustojo prie mūsų.

-Gerai,-linktelėjau ir ji nuėjo prie mokytojų stalo. Mes pradėjome pusryčiauti tyloje.

-Kai nuėjome miegoti, tavęs dar nebuvo. Kada grįžai?-Elė paklausė manęs.

-Maždaug vidurnaktį,-atsakiau ir į ranką paėmiau stiklinę su moliūgų sultimis.

-Kur tiek ilgai buvai?-šį kartą paklausė Haris. Nuo kada jie manęs taip klausinėja?

-Su Draku atlikau savo seniūnės pareigą, o vėliau turėjome įvykį su Švilpynės mokine, todėl grįžau daug vėliau nei visada,-atsakiau ir atsigėriau moliūgų sulčių.

-Aš neparašysiu. Aš tikrai neparašysiu,-pradėjo murmėti Ronis ir pakėlė savo galvą nuo vadovėlio. Jis visą laiką pusryčiavo tyloje ir nuleidęs galvą į vadovėlį. Atrodo, kad kažkas pamiršo apie Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos testą. -Žinau ko klausi, Miona. Vakar buvo kvidičo treniruotė ir aš visiškai pamiršau apie testą.

-Tai kas ten įvyko su Švilpynės mokine?-paklausė Nevilis, prisiminęs mano atsakymą į Hario klausimą, ir draugai įdėmiai į mane pažiūrėjo. Aš jiems papasakojau vakar vakaro įvykį.

-Aš jums sakau, kad prie visko yra prikišęs savo nagus Smirdžius. Jis įleido į mokyklą mirties valgytojus, kaip ir šeštaisiais metais. Jis užkerėjo mokinę užvaldymo kerais. O paskui vaidino, kad yra pasikeitęs ir jis nieko blogo nepadarė,-pasakė Ronis ir vėl nuleido savo galvą į vadovėlį.

-Gal gali bent vieną kartą visko nesuversti Drakui?-paklausiau ir mano draugai pažiūrėjo tai į mane, tai į raudonplaukį vaikiną. Jis pakėlė savo galvą nuo vadovėlio ir dabar žiūrėjo tiesiai į mane. -Toks jausmas lyg jis būtų vienintelis mokykloje, kuris galėjo tai padaryti. Ir jis iš tiesų yra pasikeitęs. Nuo rugsėjo mėnesio pradžios nei vienas negirdėjo iš jo pašaipų, kaip visus praėjusius metus,-pasakiau ir atsistojau. Profesorės Makgonagal nebemačiau prie mokytojų stalo, tad man reikėtų jau eiti pas ją. Išėjau iš Didžiosios salės ir pradėjau eiti link Makgonagal kabineto, kuris kadaise priklausė Dumbldorui. 

Taisyta

Ar pas mane vienintelę streikuoja Wattpad? Pavyzdžiui, vakar turėjau du kartus perrašyti šitą dalį ir ją paviešinti, nes pirmą kartą iš viso neišsaugojo dalies ir jos lyg nebūtą. Bet šiandien man visiškai jos nerodė lyg vėl jos visiškai nebūtą ir turėjau ją perrašyti trečią kartą. Būtų malonu sulaukti jūsų nuomonių, kurios motyvuoja rašyti toliau. Drąsiai sakykit savo nuomonę. Nesvarbu ar ji su kritika, ar su pagyrimais, ar su patarimais ;) Gero savaitgalio visiems!