Unfeeling

17

Aš nenoriu su juo pyktis. Noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau, bet žinau, kad taip nebebus. Noriu būti jam šalta ir nekęsti jo, bet galerijoje žiūriu mūsų bendras nuotraukas, prisiminiau visas geras akimirkas, kurios privertė mane šypsotis. Gal iš tiesų nesu tokia šalta ir negaliu būti ar apsimesti tokia? Neturėčiau jo nekęsti, juk kažkada jis privertė mane šypsotis ir buvau laiminga.

///
Zayn

Pažvelgiau į jos telefoną. Ji žiūrėjo mūsų nuotraukas.

"Kelionė į Niujorką, Isabella." Tariau pamatęs mūsų nuotrauką iš Niujorko.
Ji staiga spustelėjo telefono užrakinimo mygtuką ir atsistojo eiti, bet sulaikiau ją paimdamas už rankos.

///
Isabella

Jis paėmė man už rankos ir sustabdė, kai norėjau eiti. Ką tik viską sugadinau ir manęs laukia erzinantis pokalbis su juo.

"Kur skubi, brangute? Baisu pripažinti, kad tik apsimeti tokia šalta ir bejausme?"

"O kodėl tu stebi ką darau? Nejaugi baisu pripažint, kad ir tau rūpi kažkas? Bet palauk, juk tau niekada nerūpėjo." Supratau, kaip susimoviau savo žodžiuose, ir kaip mano drąsa dingsta. Be viso šito dar jaučiau, kaip ašaros kaupiasi akyse, todėl nusisukau. Aš jam niekada nerūpėjau taip stipriai, kaip jis man.

"O kas sakė, kad man kadanors nerūpėjo?"

"Tavo elgesys visada tai sakė." Vis dar nusisukusi sakiau ir bandžiau sutramdyti savo ašaras, kurios kilo.

"Tu nesupranti. Man buvo sunku."

"O galvoji, kad mano gyvenimas lengvas ir man nebuvo sunku? Kodėl tu turėjai išsilieti ant manęs? Kodėl tu mane skaudinai savo elgesiu?" Ašara išdavikė nusileido mano skruostu.

"Aš nežinau. Aš pats nežinojau kas darosi su manimi. Nebežinojau, ką daryti, kaip elgtis, ir kuo galiu pasitikėti. Buvau pasimetęs."

"Nejaugi po visko tu suabejojai tuo, ar gali manimi pasitikėti?"

"Aš nežinojau kas darosi su manimi. Aš buvau pasimetęs ir įskaudintas. Suprask mane."

"Dar kartą sakau, kad man irgi nėra lengva. Yra dalykų dėl kurių teko kentėti, bet žinau, kad kitaip nebus.

"Turi omenyje jausmus man?"

"Ką turėčiau tau jausti?" Sarkastiškai nusijuokiau.

"Neapsimesk, Isabella, aš žinau, ką man jauti."

"Visa tai nesvarbu ir žinau, kad nieko nebus."

Pradėjau greitai kilti laiptais į viršų, bet jaučiau žingsnius už savęs, kol jis mane pasivijo ir pagriebęs už liemens apsuko mane į jį.

"Ar tu man tikrai kažką jautei?" Pakartojo.

"Aš nejaučiu nieko. Tu kažką ne taip supratai."

"Tavo elgesys išduoda daug ką, mažute. Na, taip pat ir girtas Harry išdavė." Nusijuokė.

"Koks dar girtas Harry?"

"Prisimeni, kai po mano išskyrimo praėjus gal keletui mėnesių Harry susipyko su savo drauge Caroline, grįžo girtas ir lydėjau jį iki kambario? Tada jis man tai pasakė."

Dabar supratau, kad turbūt būtent po to karto Zayn vis dažniau buvo namuose, o ne su merginomis.

"Dabar nebesvarbu kas buvo, ką jaučiau. Tau neberūpi niekas. Jau įsitikinau."

"Aš melavau kai ką ir niekas nežinojo tiesos. Iš pradžių ta meilė Gigi nebuvo visiškai tikra. Viskas buvo suvaidinta dėl reitingų, aš niekam nesakiau tiesos, nes negalėjau. Niekas to nežinojo. Mano reitingai tuo metu buvo pakilę dėl grįžimo į grupę. Buvo susitarta pakelti ir Gigi reitingus, kurie pradėjo kristi. Nuo to netikrumo viskas pasikeitė, ji mane suviliojo, ši suvaidinta meilė patapo tikra man, galiausiai mes tapome tikra pora, bet dabar supratau, kad jai viskas nebuvo taip svarbu, ji naudojosi manimi, nes ji yra suknista žaidėja. Neįsivaizduoji, kaip gailiuosi, kad į visa tai įsivėliau. Vėliau nežinojau kaip pamiršti tas dramas, melą, tapau žaidėju su jausmais, kartais nesuprasdamas kaip skaudinau tave. Prisimeni tą kartą, kai pas mus atėjo Rebecca? Ne, mes viršuje nedarėm nieko apie ką tuo metu galėjai pagalvoti, nes žinau, kad pagalvojai. Mačiau kaip man atėjus prisitraukei prie Harry. Žinai, iš tiesų Rebecca yra nuoširdus žmogus ir man labai padėjo. Ji suvėlė mano plaukus bandydama mane pralinksminti. Tą kartą ji man padėjo. Aš supratau, kad klydau taip elgdamasis, kad skaudinau tave. Norėjau prisigerti, turbūt tą kartą virtuvėje tu jautei alkoholio kvapą  nuo manęs, bet Rebecca neleido man, ir vos užvertus butelį ji atitraukė nuo manęs jį. Sekančią dieną aš pastebėjau tavo raudonas akis, aš supratau, kad tu verkei ir supratau, kad tai aš kaltas dėl to, ir tavo melavimas vaikinams manęs nepaveikė, nes supratau, kad kalta buvo ne nemiga, o aš. Tuo metu aš prašiau Rebeccos pagalbos, norėjau kuo greičiau tau kažkaip padėti ir nustoti skaudinti. Man buvo skaudu matyti tave tokią, negalėjau žiūrėti į tave tuo metu, nes norėjau taip stipriai tave apkabinti savo glėbyje ir nepaleisti, bet negalėjau to padaryti, nes būtum nesupratusi manęs. Aš vis bandžiau ir vėl mokytis būt geresniu ir žinau, kad galbūt ne visada pavykdavo. Kartais suprasdamas klydęs tiesiog nieko nesakydavau, išeidavau, bet apmąstydavau ką ne taip padariau ir...aš tikiuosi, kad tavo jausmai dar neišblėso. Brangute, aš nepamiršau tos nakties, kai tu džiaugeisi mano megztiniu, kai galėjau tave apkabinti tą naktį."

Atsidusau ir nuleidau akis, dar viena ašara išdavikė nusileido skruostu. Buvo nejauku būti šalia jo.

"Aš nepamiršau ir tos nakties, kai aš išgėręs grįžau namo paryčiais. Šis idiotas viską viską prisimena, nes jis nebuvo toks jau girtas, kaip vaidino esąs. Aš norėjau, kad tada tu būtum su manimi, norėjau tave jausti šalia savęs ir iš dalies pripažinau tau tiesą sekantį rytą." Prikando lūpą ir nusišypsojęs nuvalė nuo mano skruosto ašarą.

Nežinojau, ką jam pasakyti, todėl aš ir vėl apsisukau atidaryti kambario duris, bet jis staigiai ir vėl apkabino mane per liemenį bei apsukęs į save prisispaudė arčiau. Mūsų veidus skyrė tik keli centimetrai.

"Prašau, atsakyk kažką. Aš tavęs nepaleisiu. Tik ne dabar. Aš žinau, kad klydau, kad elgiausi tikrai blogai, visiškai netinkamai. Noriu ištaisyti savo klaidas, tik pasakyk kaip galiu tai padaryti."

"Paleisk mane."

"Tik ne tai, brangute." Sušnibždėjo į ausį.

"Galvoji, kad taip lengva viską pamiršti ir atleisti? Galvoji vos tau pasakius kelis žodelius pulsiu atleist tau ir viskas bus nuostabu? Ne, Zayn, tik ne dabar. Negaliu tau atleisti, bent jau ne šiuo momentu." Patraukiau jo rankas ir nuėjusi į savo kambarį užsirakinau jame, nuslydau durimis atsisėsdama ant grindų. Leidau ašaroms pasiekti viršų. Aš buvau įskaudinta. Viskas manyje atrodo lyg sutrupėjo į milijonus mažų dalelyčių. Aš jaučiau, kad pasirinkau galbūt ne tai, ko norėjau, bet taip bus geriau...