Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 4 》

Gulėjau ant grindų ir negalėjau pajudėti. Kūnas buvo sukaustytas baimės. Bijojau grįžti į klasę, bijojau sėstis į savo vietą, bijojau to aukšto, tylaus, bet išvaizdaus vaikino, kuris pasirodo yra pabaisa. Bijojau jo žvilgsnio.
Aš bijau.

Pasibaigus pamokai, palaukiau kol visi paliks klasę ir greitai nužingsniavusi atgal, susirenku savo daiktus ir išbėgau iš mokyklos. Aš pasimetusi ir išsigandusi. Nežinau ką daryti. Gal pranešti policijai? Bet tuomet tylenis nužudys mano šeimą. Tai ką man daryti?

Eidama vis grežiojaus atgal. Bijojau, jog vėl pamatysiu jį, tad priėjusi autobusų stotelę, paskambinau mamai ir išmaldavau, jog atvažiuotų manęs pasiimti. Prisėdau ant suoliuko ir suspaudžiau kojas, nes jos nenustojo drebėti.

Belaukdama surūkiau gal dvi cigaretes, nes niekaip negalėjau nusiraminti. Pagaliau atvažiavus mamai, nieko nelaukusi įlekiu į jos automobilį ir prisisegu diržą.

- Fu, na ir prisirūkius tu. - susiraukia mama. Nieko neatsakau ir tiesiog sėdžiu. Noriu iš čia pradingt ir kuo greičiau.

-----------------------------
Antradienis
00:01

Iš galvos neišeina Tylenio veidas. Kaip jo akys pajuoduoja, o paakius išvagoja juodos venos. Kas jis per padaras? Vos pagalvojus apie jį, kūną nukrečia šiurpas. O gal čia koks pokštas? Naujoko krikštynos? Tuomet kokias jis nesamones tada šnekėjo? Nenoriu apie jį galvoti. Nenoriu. Darosi bloga.

Sulaukusi šeštos ryto, taip ir nesumerkiau akių. Užsimerkusi, mačiau jo kraupias akis. Lygiai šeštą ryto, nė minute anksčiau, į mano kambarį žadinti ateina mama.

- Lilita, kelkis. - taria ji, stovėdama prie lovos.

- Aš blogai jaučiuosi. - kiek suvaidintu tonu prakalbu, nors ir ištikrųjų jaučiausi nekaip ir mano veidas tai puikiai rodė.

- Dieve, atrodai lyg visą naktį būtum nemiegojusi. - taria mama ir prideda savo delną man ant kaktos. - Temperatūros neturi. - susirūpinusi taria. - Nenoriu, kad praleidinėtum pamokas iškart kitą dieną. Pakentėk ir eik į mokyklą. - ramiai kalbėjo mama, o tada pasišalino iš mano kambario. Atsidūstu supratusi, jog bandymas neiti į mokyklą, nesuveikė.

-----------------------

Grįžus iš dušo, pasijaučiu kiek geriau ir veidas neatrodo toks pavargęs, tačiau nemigos pėdsakų dar buvo likę. Užmaskuoju juodus paakius, pasidažau blakstienas tušu, paryškinu antakius ir vaizdas veidrodyje nebeatrodo toks gąsdinantis.

Susiruošus, įsėdu į mamos automobilį. Namuose mąsčiau nors kiek numigti automobilyje, tačiau vos įsėdus į vidų, mane užpuolė įvairios mintys ir vėl net negalėjau sumerkti akių. Privažiavus mokyklos pastatą, net burna pradeda džiūti. Tesugebu atsisveikinti su mama ir išlipti iš mašinos.

Kojos vėl pradėjo drebėti, tad paspartinu žingsnį ir įlekiu į vidų. Mano nesėkmei, pirma pamoka buvo chemija. Šį kartą lengvai surandu kabinetą. Manau dar ilgai nepamiršiu kur jis yra. Priėjusi prie durų, užmetu akį į jame esančius žmones. Jame buvo apie kažką besikalbantys Tylenis ir Ethan.

- Ji neturi magijos, bet būdamas šalia jos, jaučiau, jog ji šalia. - atsirėmęs į suolą dėstė Ethan.

- Kaip tai įmanoma? - paklausia balsas iš mano košmarų.

- Iš pradžių galvojau, jog ji žmogus, tačiau tuomet pajaučiau magiją sklindančią nuo jos. Kaikurie raganiai visą savo magiją sudeda į kokį nors daiktą. Betkokį. Lilita jį turi ir jeigu ji tikrai nežino, kad ji ragana, greičiausiai net pati nežino, jog savo magiją nešiojasi kartu su savimi. - įnirtingai dėstė Ethan. Ar tai, ką jis šneka, yra tiesa? Ar aš ragana? Turbūt tiesiog kraustausi iš suknisto proto. Tai neįmanoma, juk aš nesu kažkokia ragana, o magijos kuprinėje tikrai nesinešioju.

- Ką čia darai? - krūpteliu išgirdusi moterišką balsą. Pasisukusi, vėl pamatau pažįstamą veidą. Tai buvo mergina, stovėjusi toje Tylenio grupelėje. Išpūčiu akis, norėdama jau bėgti, tačiau šviesiaplaukė tvirtai sugauna mano ranką. - Manęs nereikia bijoti. - ramiu tonu taria ši ir padrąsinamai šypteli. - Aš Lana, o kuo tu vardu?

- Lilita. - kiek drąsiau tariu.

- Ar tu žinai, kas esu? - staiga paklausia ji, o aš tik pakratau galvą. Ši šypteli. - Jeigu tu neapsimetinėji, tau greičiausiai visa tai nauja. - tarsi su pasimėgavimu kalbėjo blondinė.

- Aš nesuprantu apie ką tu kalbi. - palinguoju galvą į šonus. Mano smegenys atsisako priimti šitas nesamones.

- Kvailute, tu ragana. - nusijuokia.

- Tu beprotė. - nervingai nusijuokiu ir ši nusijuokia taip pat.

- Tada mes visi bepročiai. - nusišypso.

- Ko jis nori iš manęs? - paklausiu tikėdamasi, jog ji supras apie ką kalbu.

- Jog panaikintum burtažodį. - paprastai atsako.

- Kokį dar burtažodį? Ar aš tau panaši į kažkokią šamanę?

- Raganą. - pataiso ji. - O ar aš panaši į hibridę? - staiga paklausia ji.

- Hibridę? Ne. - atsakau.

- Na va, matai. Mes neturim išskirtinio bruožo, tad nebijok. Tau neužaugs ilga nosis, o ant jos galiuko didžiulė karpa. - nusijuokia. - Matai, jūsų šeimos turi nemalonią praeitį. Taviškė prakeikė jo šeimą, todėl jis nori, kad panaikintum burtažodį.

- Aš neįsivaizduoju kaip tai padaryti. - papurtau galvą. Padaryčiau betką, jog galėčiau vėl ramiai miegoti naktimis.

- Tuomet tai tavo problemos. Turėsi mums padėti, nes kitaip baigsis blogai. - persimaino šviesiaplaukės nuotaika. Man nė nespėjus sumąstyti atsakymo, Lana pradingsta.

--------------------------------

Lanos žodžiai puikiai papildė mano košmarų kolekciją. Galvoje skambėjo jos žodžiai:
"Turėsi mums padėti, nes kitaip baigsis blogai"
Nežinau ką daryti. Nesu jokia ragana, ar tuo labiau mano šeima nėra kažkokie burtininkai.

- Lilita, kodėl nieko nevalgai? - ramiai paklausia mama, vakarieniaudama kartu prie stalo. Net nepastebėjau, jog buvau užsigalvojusi. Vos pažvelgus į lėkštę, skrandis susitraukia.

- Aš jau pavalgiau. Galiu eiti į savo kambarį? - padedu šakutę ir atsiremiu į kėdės atlošą.

- Tu net nepalietei savo maisto. - šį kart prakalba močiutė.

- Juk sakiau, jog jau pavalgiau. - kiek suirzusi atsakau ir tiesiog atsistoju ir nueinu į savo kambarį. Juk jos nepririš manęs prie kėdės ir nevers valgyti.