Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 23 》

-lilita-

Vakar su Ander laiką praleidom ganėtinai linksmai, išskyrus tą dalį kai jis vis negalėjo užsičiaupti, jog vidurnaktį nedirba ledainė. Taip pat dar milijoną kartų atsiprašė dėl to, ką prišnekėjo mokyklos kieme.

Vos ne vos, praslydau grįždama vėlai namo ir nesulaukdama nei mamos ar močiutės dėmesio. Pastaruoju metu labai nutolau juo jų. Pripažinsiu, velniškai pasiilgau to artumo, kai vis dar turėjau atmintį.

Galiausiai pastebiu, jog Amelija šiandien per daug tyli.

- Atrodai išskridusi. - tarsteliu ir priglaudžiu rūkstančią cigaretę prie lūpų.

Tamsiaplaukė trūkteli pečiais.

- Prastai miegojau. - sumurma. - Vakar buvai susitikusi su Ander? - nukreipia temą nuo savęs.

- Buvau. - kilsteliu lūpų kampučius. - Jis tiek daug kalba. - versteliu akimis.

Amelija nusijuokia.

- Sveikos vištytės! - pasigirsta Ander balsas. Vienu metu pasukam savo galvas į artėjančią vaikino figūrą.

- Labas. - šypteliu pasisveikindama ir staiga pajuntu kaip mano telefonas pradeda vibruoti.

Maisie.

- Turiu atsiliepti. - sumurmu ir paėjusi kiek į šoną, pakeliu ragelį. - Klausau.

- Labas. Žinau, kad tu mokykloje, tai kalbėsiu trumpai. Artėja mėlynasis mėnulis, jis pasirodo tik kartą per vienerius ar kelis metus. Būtent šiuo laiku raganų galios...

- Žinau kokią įtaką turi mėlynasis mėnulis raganoms. - pertraukiu merginą kiek susierzinusiu tonu.

Per mėlynajį mėnulį visų raganų galios sustiprėja, todėl ir dauguma raganų darė įvairius galingus burtus būtent šiuo laiku.

Na, išskyrus LaLaurie raganos. Mūsų kraujo linijos palikuonės buvo pakankamai stiprios, tad joms nereikėjo laukti jokių įvairių mėnulių, kad jų galios sustiprėtų ir štai esu aš. Maža, silpna ragana, turinti daug galios, bet mažai stiprybės, kad su ja susitvarkyčiau. Gėda.

- Gerai, taigi tai yra puiki proga panaikinti burtą. - vos jai pasakius žodį "burtas" mano skrandis susisuka. - Tavo namų svetainėje po kilimu pasikelia kelios lentos. Po jomis Glorija slepia burtų knygas ir vienoje iš jų tavo motina yra aprašiusi kaip panaikinti burtą. Sugebėsi ją surasti?

- Taip. Žinoma. - sumurmu.

- Nuostabu. Paskambink jeigu kils bėdų ieškant tų knygų. Iki. - atsisveikinusi padeda ragelį.

Atsidūstu ir akimirkai paslepiu veidą delnuose. Amelija ir Ander jau paniro į diskusijas bei vos vaikinui baigus kalbėti, abu pradėdavo juoktis. Tuomet pagaunu save smerkiančią mane, jog nesugebėjau pralinksminti Amelijos, priešingai nei toji niekada nenutylanti gegutė.

Numetusi nuorūką ant žemės, sutrinu ją batu ir sugrįžtu pas juos.

- Kaip jums tokia idėja nueiti į ledainę?

Mano akys užkliūva už aukšto garbaniaus niūria veido išraiška.

- Lilita. - kažkieno pirštai spragsi man prieš nosį. Pasimetusiu žvilgsniu pažvelgiu į draugus.

- A-aš turiu planų. - kiek sumikčioju ir jau dedu žingsnį norėdama nueiti. - Pasilinksminkit. - šypteliu ir paspartinu žingsnį norėdama pasivyti Kilijaną.

Tenka net kiek prasibėgti, bet pagaliau priartėjus pakankamai arti, prisiverčiu šūktelėti.

- Palauk! - žalsvų akių savininkas sustoja ir pastebėjus kaip bėgu paskui jį, šis susikiša rankas į kišenes bei veidą papuošia kvaila šypsena.

- Labas, raganaite. - išgirstu frazę, kurią jau girdėjau jo automobilyje. Vos sutramdau šypseną, kuri labai norėjo apsireikšti mano veide.

- Sveikas, vampyriūkšti. - galiausiai leidžiu mažam šypsniui pasirodyti.

Vos pagalvojus apie tai, ką noriu jam pasakyti, mintyse šmėsteli visi jo grąsinimai, jog jeigu nepanaikinsiu burto, Kilijanas nužudys visus kas man brangūs. Šypsena pranyksta tarsi jos niekada net nebuvo.

- Klausyk. - atsikrenkščiu. - Aš panaikinsiu burtą. - pakeliu akis į jo veidą, laukdama kokio sarkastiško pasakymo, tačiau mano nuostabai tokio nesulaukiu. Jis tyli. - Bet jeigu tik parodysi kur yra palaidotas Finijanas ir užtikrinsi mane, jog kai viskas baigsis, jis iš ten neištrūks. - kalbėjau mirtinai rimtu tonu.

Kilijanas prunkšteli ir liežuviu perbraukia per vidinę žando pusę. Jau atrodė, kad jis nori kažką pasakyti, bet tuomet tiesiog papurto galvą. Tarsi ginčytūsi pats su savimi. Tesugebu kilstelėti antakius, laukdama jo atsakymo.

- Gerai. - pagaliau atsako. - Parodysiu kur palaidotas mano tėvas.

-----------------------------

Važiuojame vaikino automobilyje jau gerą pusvalandį. Net neįsivaizduoju kur važiuojame. Jeigu ir norėsiu vėliau rasti šią vietą, vargu ar surasiu.

Kai pagaliau atvažiuojame, tenka dar tolokai paeiti į miško glūdumą, iki kol ateiname iki rūsio liuko. Saulė jau pradeda leistis, šalta pasidaro net man, tad apkabinu savo pečius. Pastebėjusi jo išsišovusį žandikaulį, pagalvoju, jog jam taip pat šalta.

Kol Kilijanas krapštosi ieškodamas tinkamo rakto spynai, kiek pasisuku apsižiūrėti. Niekada nesu buvusi šiame miške.

Išgirdusi kaip suspragsta spyna, nusileidžiam laiptais į apačią. Staiga patalpoje užsidega lemputė. Galiausiai susivokiu, kad ją uždegė Kilijanas.

Susiraukusi apžiūriu patalpą, tačiau jokio karsto čia nėra. Ar jis mane apgavo ir nusitempė į kažkokį sušiktą rūsį? Pajutusi kaip vaikino ranka tvirtai apglėbia manąją, netrukus prieš savo akis išvystu karstą. Iliuzijos burtas. Žinoma.

Lėtai prie jo prieinu ir pirštais priliečiu vašką, kuriuo šis karstas buvo apšlakstytas.

- Apie šią vietą žino tik aš ir Lana. - pasigirsta jo kimus balsas.

- Kaip man žinoti ar jis nėra tuščias? - pasisuku į jį.

Negaliu atverti karsto. Jis visas aptaškytas žvakių vašku. Taip darydavo raganos ant įvairių dėžučių, kurių viduje slypėdavo paprasčiausi daiktai, tačiau prie jų buvo prisirišę kaikas daugiau. Tai, ko negalima paleisti.

- Atidaryk karstą.

- Nežinai kam šitas vaškas skirtas? - paklausiu.

- Finijanas guli tame karste, nes jį vis dar veikia Maisie burtas, kuris išdžiovino jo kūną, o ne dėl kažkokio prakeikto apsaugančio vaško. Jeigu burtas dėl kurio jis ten guli pranyks, nepadės ir vaškas. Lana čia jo prilašino, nes turbūt neturėjo ką veikti. - pasakoja kartkartėmis pirštu parodydamas į karstą.

Sulaikiusi orą, sugraibau rankenėlę ir atveriu karstą.