Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 9 》

Kojos judėjo it mechaniškai. Žingsnis po žingsnio ir galvoje niūrantis per didelis susikaupimas, kad nepargriūčiau. Norėjau atrodyti tvirta, nepažeidžiama, bet kaip tai galiu padaryti, jeigu esu name pilname monstrų.

- Sėskis. - neįskaitomu tonu paliepė mėlynplaukė ir akimis verstelėjo į sofą. Lėtai ant jos atsisėdau ir sutelkiau savo dėmesį ties mergina. - O tu labai tyli. - menkai šypteli. - Aš Maisie, o kuo tu vardu? - paklausia tarsi nežinodama mano vardo, juk puikiai žinojau, kad jį žino. Visi šiame name žino mano vardą nors pati jų nė nepažįstu.

- Nereikia tos perdėtos kultūros. Puikiai abi žinom, kad esu kaip atversta knyga. Visi viską žino, išskyrus mane pačią. - be jokios veido išraiškos kalbėjau. - Kodėl jūs čia mane atitempėt? - paklausiu kiek susiraukusi.

- Mane žavi, kaip moki valdyti savo emocijas. Tu bijai, tačiau atrodo, lyg visa tai tau būtų įprasta. - išsisuko nuo mano klausimo Maisie ir užmerkė savo akis, o tada ištiesė savo ranką į mano pusę ir nuo galvos pradėjo leistis žemyn.

- Neatsakei į mano klausimą. - suburbu.

- Šš. - raukteli antakius ir šios ranka sustoja ties mano kaklu. - Radau. - nusišypso ir atmerkia savo akis. - Kilijanas sakė, kad žinai pakankamai. - tarė Maisie.

- Tikrai ne pakankamai, jeigu nė nežinau ką čia veikiu. - atsikertu. Mėlynplaukė pažvelgia į duris ir rankos mostu jos kaip mat su gana garsiu trinktelėjimu užsidaro. Pažvelgiu į duris ir giliai atsikvėpiu. Man vis dar sunku prie to priprasti.

- Prieš daugiau nei keturis šimtus metų, šis miestelis buvo tikri raganų bei raganių namai. LaLaurie - tavo giminės raganos buvo čia aukščiausios. Jokia ragana ar raganius nedrįso rodyti savo stiprybės prieš jas, o kas drįso, tų mūsų atmintyje jau nebėra. - šypteli. - Prieš dviejus šimtų metų, miestelyje viešpatavo Veronika, tavo promočiutė. Ji buvo galinga ragana, tokia galinga, jog net galėjo pakeisti orą kambaryje. Sakoma, jog ji gimė valdydama ekspresiją, bet tai tik tėra mitas. Dauguma tiki, jog ji ją užsitarnavo, bet negimė su ja.- šios veide vėl švystelėjo šypsena. Mėlynplaukės balse buvo girdėti susižavėjimas, tačiau greitai jos veido išraiška pasikeičia, šypsena pranyksta ir ši atsistoja ant kojų bei lėtai pradeda vaikštinėti po kambarį. - Iki kol į Norfolką atvyko svetimšaliai pabaisos, besimaitinantys žmonių krauju. - pasisuko į mane. - Vampyrai. - galvoje šmėsteli Kilijano veidas. - Jie be jokio gailesčio žudė miestelėnus, o jų vadas buvo Finnijanas - Kilijano tėvas. Kelerius metus LaLaurie raganos kovojo su juo, tačiau kaip gali kovoti su tuo, kurio nepažįsti. Tuomet iš tolimosios Japonijos atvyko Akanime giminė. - tarsi didžiuodamasi nusišypso. - Mainais, kad galėtų pasilikti Norfolke, jie išmokė visko, ką tik žinojo apie vampyrus bei tamsiosios magijos. Matai, yra kelios skirtingos magijos rūšys.
Tradicinė magija, dvasių magija, aukojimo magija ir tamsioji magija. Raganos praktikavusios tamsiąją magiją, senųjų požiūriu nebuvo laikomos raganomis. Tamsioji magija yra tokia pavojinga, jog gali tave patį nužudyti. Ne kaip skamba ar ne? - kilsteli antakį. Klausytis jos pasakojimų buvo įdomu, tarsi skaityčiau kokią knygą, kuri norėčiau, kad niekada nesibaigtų. Tesugebėjau išlementi kažką panašaus į "mhm", nes norėjau, kad ji greičiau tęstų savo pasakojimą. - Bet yra kaikas dar baisiau, negu tamsioji magija. - rimtu tonu prakalbo ir pradėjo lėtai žingsniuoti link manęs. - Ekspresija. - menkai šypteli. - Ekspresijos neįmanoma suvaldyti. Ji sugraužia tave iš vidaus iki kol pameti sveiką protą, tačiau visoje istorijoje buvo tik viena ragana sėkmingai valdžiusi ekspresiją. Ir tu puikiai žinai kas ji.
- taria mergina ir kiek pritūpia prie sofos ant kurios sėdėjau.

- Veronika? - sumurmu.

- Veronika LaLaurie. - nusišypso. Jos šypsena priverčia nusišypsoti ir mane. - Veronika buvo labai tradiciškas žmogus. Pilnai Įvaldė ekspresiją, kai jos dukra Glorija susilaukė savosios - Cordelios. - vos ištarus šiuos vardus, mano veido mina persikreipia. Cordelia ir Gloria? Kiek mano mamai ištikrųjų metų, jeigu ji gimusi prieš dvejus šimtus metų? - Juodąja magija prakeikė visus Marshall giminės vampyrus. Vos įžengus į saulę, jų oda užsiliepsnoja. Vos įžengus į mėnulio šviesą, juos apima kraują stingdantis šaltis, kuris daugiausiai per kelias valandas sušaldo juos į ledą. Įprastai vampyrai nešioja papuošalus apsaugančius juos nuo dienos šviesos, tačiau tie žiedai daugiau nebepadėjo ne tik Finnijanui, bet ir visiems jo giminės vanpyrams Įsivaizduoji kokia tai kankynė? - šypteli. - Sustabdžiusios Marshall vampyrus, daugelį metų Norfolke vėl viskas buvo gerai, iki kol Finnijanas pratęsė savo giminę, o pats burtažodis susilpnėjo mirus Veronikai. - jos šypsnis vėl pranyksta. - Norėdamas panaikinti burtažodį, Finnijanas nužudė Veroniką. Jai mirus, Norfolką užplūdo tamsiosios dienos. Tuo metu Cordelia laukėsi tavęs, todėl Glorija išsiuntė tavo motiną kuo toliau nuo miestelio, kad jis negalėtų jos surasti, o pati liko stovėti kovoje prieš Finnijaną, tad kaip jau supratai, visa ši istorija baigėsi dar visai nesenai. - priduria. - Man buvo apie šešiolika metų kai pirmą kartą sutikau Kilijaną. Kai pirmą kartą jį pamačiau, jis jau buvo paverstas vampyru. Jo tėvas norėjo, kad Kilijanas būtų toks pat kaip jis - pratęstų savo darbą Norfolke, tačiau toli gražu Kilijanas to nenorėjo. Niekas nežino, kokius baisius dalykus Finnijanas darė savo sūnui, tėra tik gandai. Kilijanas užsitarnavo mano pasitikėjimą, o vėliau mano pagalba ir Glorijos. Jis sudarė sandėrį, kad padės sustabdyti savo tėvą, o mainais Glorija turės panaikinti burtažodį ir jiems pavyko. Dabar Finnijano kūnas kirmyja karste. Kadangi jį vis dar galima prikelti, vos tik keli žmonės žino kur paslėptas jo kūnas. Glorija tik apsimetė, kad pasitiki Kilijanu, jog gautų ko nori. Kai buvo pašalintas jo tėvas, ragana nepanaikino burtažodžio. - baigė pasakoti Maisie.

- Įdomi istorija. - sunkiai nuryju seilę. - Kaip Akanime ir LaLaurie giminės susijusios su tavimi? - paklausiu.

- Aš Veronikos dukra, o mano tėvas tebuvo vyras, turintis Akanime giminės kraujo. - nusišypso. - Net neįsivaizduoju kur mano tėvas, mat po Veronikos mirties mane augino Glorija, tačiau kai ji taip pasielgė su Kilijanu, aš pabėgau iš namų ir apsigyvenau Kilijano namuose. - paatvirauja mėlynų plaukų savininkė. Šiai pasakius, jog ji yra Veronikos dukra, kilsteliu antakius. Taip išeina, jog ji mano močiutės sesuo, bet mano močiutė ir atrodo kaip močiutė, bet Maisie duočiau daugiausiai dvidešimt penkis metus.

- Tai jūs su Kilijanu?.. - nutęsiu tikėdamasi, kad ji supras.

- Ne. - nusijuokia papurtydama galvą. - Aš tik sena draugė, kuri jaučiasi jam skolinga. - šypteli. - Taip pat smagi istorijos detalė. - nusišypso. - Kadangi sakoma, jog Veronika gimė, su ekspresija, yra didžiulė galimybė, jog ji gali būti perduodama kitoms kartoms, tačiau nei Glorija, nei Cordelia ar tuo labiau aš nevaldau ekspresijos. - kalbėjo rusvų akių savininkė. - Ir jeigu tai ištikrųjų tiesa. - nutęsia. - Kažkas man kužda, kad tu valdysi ekspresiją. - kilsteli lūpų kampučius. Man nespėjus nieko atsakyti, Maisie vėl praveria savo burną. - O dabar, tęskime tai, ką turėjau padaryti. - prieina prie manęs ir nuo mano kaklo nuima visus pagabukus, kuriuos segėjau.

- Aš vis tiek nesuprantu, ko jūs iš manęs norit. - susierzinusi prakalbu, mat man buvo baisu. Išgirdusi mano žodžius, Maisie pavarto akis ir iš susierzinimo suurzgia.

- Ar gali bent sekundėlei pamąstyti savo galva? - piktai paklausia. - Kad panaikintum burtažodį, kuriuo buvo prakeiktas Kilijanas.

- Aš nemoku! - surėkiu.

- Aš tau padėsiu. - jau ramiu tonu tarė ir sudėliojo mano pakabukus ant stalo.