Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 20 》

- Ir atrodai dabar žymiai geriau. - neužsičiaupia Amelijos draugas kurio vardą praeitą kartą buvau pamiršusi, bet paklaususi tamsiaplaukės, susižinojau jo vardą - Ander.

- Užteks tau kalbėti. - suburba Amelija.

- Bet aš rimtai! - įsijautęs kalbėjo. - Kai Mel atsivedė tave, galvojau, kad sergi kokia liga. - įsižeidžiu.

- Užteks. - kilsteliu antakius kiek susierzinusi.

Suskambėjus skambučiui, pakylam nuo suoliuko. Liko atsėdėti dar vieną pamoką, o iš kitos išeisim. Ilgaplaukė atsisveikina su Ander ir kartu su manimi patraukia į mokyklą.

- O jis niekada neužsičiaupia, hm? - prakalbu kiek niūroku balsu.

- Nepriimk visko rimtai. Jis toks žmogus. - trūkteli pečiais. Užėjus į mokyklos patalpas, patraukiam link biologijos kabineto. Koridoriai jau buvo tušti, mat jau buvo prasidėjusi pamoka. Vos priėjus kabineto duris, Amelija sustoja.

Klausiamai į ją pasižiūriu.

- Velniop. Neinam ir į biologiją. - apsisuka.

---------------------

Juoda kava - būtent tai ko man reikėjo.

- Taigi, kaip tau gyvenimas Norfolke? - pasidomi žaliaakė.

Sunkus.

- Visai nieko. - šypteliu. - Jeigu nebūčiau susipažinusi su tavimi, būtų sunkiau. - paglostau Amelijos ego.

- Man tai košmaras tiesą sakant. - suburba.

- Kodėl? - raukteliu antakius.

- Prisimeni kai prie Ander pasakojau, jog vaikštau per miegus?

- Prisimenu. - gurkšteliu kavos.

- Šiandien atsibudau ryte, o mano lovoje buvo pilna smėlio. Iš plaukų ištraukiau medžio šakelę. - įsijautusi pasakoja.

- Siaubas. - sumurmu. - Nebandei tiesiog užsirakinti kambaryje kai eini miegoti?

- Daug kartų bandžiau. Net pradėjau vaikščioti pas psichologą, bet jokie metodai nepadėjo, bet pamelavau, jog padėjo. Bijau, kad įkiš mane į minkštą kambarį atskiriantį nuo viso pasaulio.

- Bet juk būna naktų kai niekur neišeini. - tariu, bet tai nuskamba labiau kaip klausimas.

-Būna. - atsidūsta. - Geriau papasakok apie save. - staiga nukreipia temą. - Jaučiuosi tarsi žinai kiekvieną gėdingą dalyką apie mane, o aš težinau tavo šviesiąją pusę. - šypteli.

- Manai turiu tamsiąją pusę?

- Visi turi. - trukteli pečiais.

- Gerai, aš esu ragana. - pajuokauju.

Kad tik ji žinotų, jog nejuokauju.

- Kaip juokinga. - pavarto akis.

-------------------------

-maisie-

Įveliu pirštus į Luka plaukus, švelniai bučiuodama jo lūpas. Šviesių plaukų savininkas atsitraukia pirmas.

- Man jau tikrai reikia eiti. - nusijuokia.

- Sutinku su tavimi. - linkteliu ir vėl jį pabučiuoju.

- Susitiksim vakare. - šypteli ir pakštelėjęs į mano lūpų kamputį, palieka mano glėbį.

- Iki. - šypteliu ir palydžiu akimis šiam išeinant iš mano kambario.