Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 5 》

Trečiadienis

Dar viena bemiegė naktis. Pilvas pastoviai gurgia, tačiau nė kasnelio negaliu praryti. Nenoriu. Iš baimės net plaukai pradėjo dar labiau slinkti. Sako, kad pas žmones vidutiniškai per dieną išslenka apie šimtą plaukų, tačiau mano atveju, "vidutiniškumas" padaugintas keturgubai. Jaučiuosi tokia pavargusi, mieguista, tačiau negaliu sumerkti akių.
Kur aš papuoliau?

---------------------

- Darai blogai. - suburba mergina sėdinti šalia manęs matematikos pamokoje. Pasisuku į ją kiek susiraukusi. Tamsiaplaukė buvo labai išvaizdi, tačiau ir pikta. - Amelia. - pasako savo vardą ir nusišypso. Jai nusišypsojus, atrodo ir dingsta visas piktumas.

- Lilita. - trumpai šypteliu.

- Imk, nusirašyk. Matosi, kažkas naktelę nemiegojo. - pakilnoja antakius. Nusijuokiu. Kad tik ji žinotų, kodėl nemiegu naktimis.

- Ačiū. - šypteliu ir pradedu nusirašinėti. Staiga pajaučiu švelnų brūkštelėjimą per petį. Pakeliu akis į merginą.

- Plaukas. - nervingai šypteli.

- Ar tau OCD ar kažkoks panašus šūdas? - nusijuokiu pajuokaudama.

- Ištikrųjų greičiausiai. - nusijuokia. - Arba aš tik per daug visur nosį kišanti perfekcionistė. - nusijuokia. - Gal po kelių pamokų norėtum su manim ir vienu mano draugu papietauti? Atrodai visai draugiška. - kalbėjo mergina, kuri atrodė gana pikta, tačiau vėl gi jai šyptelėjus, pasireiškia kitaip, kas mane sutrigdo.

- Nesuprantu ar sakai rimtai, ar tyčiojiesi. - nusijuokiu ir ši nemenkai susierzinusi pavarto akis ir atsidūsta.

- Mano toks veidas. Visada atrodau kaip labiausiai nepatenkintas žmogus, todėl pastoviai stengiuosi šypsotis, bet tai sušiktai knisa. - kalbėjo mergina.

- Oh, aišku, supratau. - vėl gi nusijuokiu. - Žinoma, prisidėsiu. - nusišypsau. Man praverstų bent viena draugė šitame košmare. Galvojau apsilankyti pas mokyklos psichologą, bet manau mane iškart išsiųstų į kokią psichiatrinę, kai išsipasakočiau.

------------------

- Iš kur tu atvažiavai? - paklausia šviesiaplaukis vaikinas, kurio vardą jau spėjau pamiršti.

- Aš iš Detroito. - lengvai šypteliu, baksnodama maistą šakute. Nenorėjau atrodyti keistai, todėl suvalgiau kelis gabaliukus kepsnio, kurie labai sunkiai lindo, tačiau juos prarijus, pasidarė geriau.

- Rimtai? Pavydžiu. Norėčiau dingt iš šito miesto. Tavo vietoje nebūčiau pasirinkusi šito miesto. - papurto galvą Amelia. Oh, jeigu tik būčiau žinojusi kas manęs laukia čia, taip pat nebūčiau rinkusis šio miesto. Kita vertus, neturėjau pasirinkimo.

- Kodėl? - kiek susiraukusi paklausiu.

- Nes čia vyksta tikrai daug absurdiškų dalykų. - kilsteli antakius.

- Norfolke pilna legendų apie raganas, satanistus, sektas, bet aš netikiu tuo visu šūdu. - nusijuokęs papurto galvą blondinukas.

- Aš tikiu. - paprieštarauja Amelia. - Čia pastoviai miršta žmonės, o policija nieko nedaro.

- Kaip jie gali nieko nedaryt? Negali tiesiog praignoruoti. - vėl susiraukiu.

- Visas bylas nurašo kaip gyvūno užpuolimus. - blondinas įsimeta vynuogę į burną. Skrandis tarsi apsiverčia, greitai sumurmėjusi kažką panašaus į "tuoj grįšiu", nulekiu į tualetą ir išpilu savo skrandžio turinį. Pasidaro dar blogiau, galva kelioms akimirkoms pradeda suktis. Nenoriu čia gyvent, pakratau galvą.
Kol tupėjau tuolete, laukdama kol nustos suktis galva, išgirstu kaip kažkas išeina. Na, žinoma, ant viso šito košmaro viršaus taip pat reikėjo pabarstyti gėdos pabarstukais.

Sugrįžusi į valgyklą, Amelija ir blondinukas jau buvo baigę savo maistą, tad jie jau ėjo link išėjimo. Beeidama, Amelia kažką rodė ant savo rankos blondinui.

- Šiandien vėl per miegus pradėjau vaikščioti, greičiausiai kažkur pargriuvau. - kalbėjo rodydama keistą žaizdą ant rankos. Ar tai galėjo būti Tylenio arba jo draugų darbas? O gal būt tai mano darbas, tik aš to neprisimenu? Juk neturiu jokių žaizdų ant savo kūno, tad negaliu būti auka.

- Greičiausiai. - priduriu. - Aš asmeniškai irgi netikiu tomis nesamonėmis. - apsimestinai trukteliu pečiais.

Iki šiol buvau skeptikė, tačiau šiame mieste greičiausiai net pradėsiu tikėti vienaragiais.

---------------------