Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 18 》

Papusryčiavus, grįžome į Maisie kambarį. Kilijanas elgėsi tarsi tik šį rytą pastebėjo, kad likau jų namuose. Jis taip ir nepasakė mėlynplaukei tiesos, bet kodėl? Galbūt jis nusprendė negriauti to trapaus ryšio tarp manęs ir jos.

Maisie klesteli ant lovos ir pradeda su manimi kalbėtis. Atrodo ši bent kolkas nesiruošė parvežti manęs namo. Dažniausiai kai likdavau pas kokias drauges, vos atsikėlusi pradėdavau ruoštis eiti namo.

- Man reikia paslėpti savo magiją. - pagaliau prisiruošiu tai pasakyti.

- Ir kame problema? - paklausia sutelkusi dėmesį į kažkokį straipsnį, kurį ši skaitė telefone.

- Nepraktikavau magijos labai ilgai, todėl mano kūnas per greitai išsenka kai bandau atlikti kokį rimtesnį burtą. - pagriebiu šukas ir pritūpusi prie veidrodžio, perbraukiu juo kelis kartus per plaukus.

- Tai natūralu. Nesitikėk visko taip greitai. - trūkteli pečiais.

- Bet problema išlieka. - sumurmu.

- O kam tau ją slėpti? - paklausia ir galiausiai padeda telefoną į šoną.

- Nei mama, nei močiutė negali žinoti, kad turiu magijos. - pakartoju žodžius, kurie sukosi mano galvoje per ilgai.

- Kodėl? - susiraukia. Akimirkai sudvejoju, ar turėčiau sakyti tiesą, tačiau geriau pagalvojusi suvokiu, jog jeigu pasakysiu, sau nepakenksiu. Pastarosiomis dienomis jaučiuosi lyg kad ir ką daryčiau, turiu nuo jų slėpti.

- Kai močiutė išsiuntė mano mamą kuo toliau nuo Norfolko, atsikraustėm į Detroitą, nes mano tėvas ten dirbdavo. - pradedu pasakoti, tačiau užėjus kalbai apie tėvą, mano gerklėje tarsi kažkas užstringa. Kai jis mirė, jau neturėjau atminties. Mama sakė, kad jis pateko į avariją. Tikiuosi tai nebuvo susiję su visu šitu reikalu, mat jis žinojo, kas ištikrųjų buvo mano motina.

- Viskas gerai? - susirūpinusiu balso tonu paklausia. - Kažkur išskridai.

- Taip, taip. - greitai sumurmu. - Mano mama kurį laiką slėpdavo savo magiją, nes pasak močiutės, mums buvo per daug pavojinga ją turėti, nes taip kilo grėsmė, kad mus suras. Tuomet atėjo toji diena kai ir man teko paslėpti savąją. Kadangi mama suvokė, jog galiu jos neklausyti ir kartkartėmis vėl ją susigražinti, ši ištrynė mano atmintį. Ištrynė visus prisiminimus susijusiais su raganavimu. Ištisus metus galvojau, jog tesu paprastas žmogus, nors keistas tuštumo jausmas viduje vis bandė man kažką pasakyti, tačiau aš buvau per daug užsiėmusi buvimu nerūpestinga, kvaila paaugle. - paatviravau.

- Ir ką gi tokio darei, kad buvai jau tokia bloga paauglė? - šypteli.

- Nenukreipinėk temos. - kiek piktai dėbteliu į trumpaplaukę.

- Gerai. - pakyla nuo lovos. - Išspręsime tavo problemą kartu. - šiltai šypteli.

-----------------------

- Ačiū, kad parvežei namo, močiute. - paerzinu mėlynplaukę, mat žinojau kaip jai nepatinka kai taip ją vadinu.

- Nėra už ką. - suburba piktoku tonu. - Nepamiršk gerti daug vandens, anūkėle. - dar spėja man pasakyti prieš išvažiuodama. Nusijuokusi pradedu žingsniuoti namo.

Maisie padėjo atlikti burtą paslepiantį mano magiją, tad mano galvoje viena problema mažiau, tačiau kitos it kirminai ėda mano smegenis.

Kaip norėčiau dabar grįžti namo, stipriai apkabinti mamą, pasakyti kaip ją myliu ir jog viską atsimenu, bet žinau, kad negaliu. Greičiausiai su mama vėl išsikraustytumėm kažkur svetur, o močiutė liktų kovoti su Kilijanu ir jo draugais.

-kilijanas-

- Šiandien tu geros nuotaikos. Nejaugi Lana nusprendė pasiduoti? - kandžiai prakalba Maisie.

Man nė nepravėrus burnos ruošiantis kažką sakyti, į svetainę įžengia Kara, o jai iš paskos ir jos blondinė sesuo.

- Sveiki. - pasisveikina raudonplaukė ir greitai užmezga pokalbį su mėlynplauke ragana, į kurį neturėjau noro kištis. Netrukus Lana susirango prie pat manęs ant sofos.

- Labas. - šiltai šyptelėjusi pasisveikina vilkolakė.

- Sveika. - suburbu ir nusisuku į televizorių.

- Ir pradingo. - prakalba Maisie greičiausiai turėdama omenyje mano nuotaiką.

- Kas pradingo? - skubiai įsikiša blondinė.

- Nesvarbu. - pakylu nuo sofos.

- Kilijanai, pažadėjai su mumis pažiūrėti filmą!

- Jūsų filmai nuobodūs. - atsikertu ir sugrįžtu į savo kambarį. Tuomet pagriebiu savo telefoną.

Aš: Greitai būsi? Su tom bobom tuoj išprotėsiu

Ethan: Mielai užtrukčiau dar valandėlę, kad pasikankintum, bet Luka baisiai zyzia kaip nori namo

Aš: Šūdžius.

- Viskas gerai? - nuskamba perdėtai rūpestingas Lanos balsas. Nieko neatsakau.

Blondinės figūra priartėja prie manęs ir švelniai ištraukusi telefoną iš mano rankų, padeda jį ant staliuko, o tada jos rankos suranda vietą apkabindamos mane per kaklą.

- Galiu padėti nusiraminti. - jos veide pasirodo šypsenėlė.

Ji mane erzina. Nematau jos nieko daugiau kaip draugės. Ignoruodavau kiekvieną jos bandymą su manimi flirtuoti, bet ji žino kaip gauti mano dėmesį. Nusirengdama.

Šypteliu Lanai ir numetęs ją ant lovos, užgulu jos kūną.

-----------------------

Palikęs šviesiaplaukę savo lovoje, nusileidžiu į apačią, kur ant sofos jau sėdėjo Luka su Ethan. Niekas net nebuvo pasigedę Lanos. Visi žino, kad mes dulkinamės ir visi žino, kad man nereikia nieko daugiau išskyrus ją. Ši nenori su tuo susitaikyti.

- Sveikas, niurzga. - pakelia akis Ethan. Kresteliu šalia jo ant sofos.

Luka atrodo jau neišlaikė įtampos žiūrėti nuobodų Maisie filmą, todėl net užmigo.

- Lana suvėlė plaukus? - pakilnoja antakius mėlynplaukė. - Atrodai kaip su gandralizdžiu ant galvos. - priduria.

- O norėjai tu suvelti? - paklausiu aiškiai juokaudamas. Aš ir Maisie esam kaip brolis ir sesuo. Jokios chemijos.

- Tik ne su tavim. - susiraukusi atsako. Visi nusijuokia, išskyrus miegantį Luka.

Ir štai sugrįžta Lana.

- Kokie planai dėl Lilitos? - tyliai paklausia Ethan, tarsi kiti tikrai negalėjo išgirsti.

- Turiu savų planų. - šypteliu ir pagaunu blondinę žiūrint. Įdomu ar ji girdėjo.