Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 19 》

-lilita-

Keistas tuštumo jausmas manęs nepalieka net sugrįžus namo.

- Todėl manau jie turėtų daugiau laiko praleisti kartu. - kartu su močiute, mama aptarinėja svetimus gyvenimus, o tuo tarpu aš beviltiškai skęstu savo minčių jūroje.

- Šūdas. - tyliai nusikeikiu prisiminusi Ameliją. Buvau tokia susitelkiusi ties savo problemomis, jog net pamiršau savo pirmąją draugę šiame mieste.

- Lilita. - piktu tonu pasako mano vardą mama.

Jau norėjau pasakyti, jog atsiprašau, tačiau prisiminusi savo "vaidmenį", pavartau akis.

Man nepatinka taip elgtis.

Išsitraukusi telefoną iš džinsų kišenės, paslepiu rankas po stalu ir pradedu maigyti žinutę draugei. Na, jeigu vis dar galiu taip ją vadinti.

Aš: Labai atsiprašau. Iškilo problemų, todėl nepasirodžiau

Parašau šūdiniausią atsiprašymo žinutę ir įsikišu telefoną atgal į kišenę bei sugrįžtu prie savo vakarienės. Mama su močiute ir toliau įsijautusios kalbėjo tarsi pamiršdamos mano egzistavimą. Noriu su jomis kalbėtis kaip anksčiau.

Baigus vakarieniauti, išplaunu savo indus ir nulėkusi į savo kambarį, plačiai atveriu langą ir atsisėdusi ant palangės prisidegu cigaretę.

Išsitraukiu telefoną norėdama patikrinti ar man neatrašė, tačiau žinučių skiltis buvo tuščia.

Aš: Prašau, nepyk ant manęs
Aš: Norėčiau papasakoti tau savo problemas, bet negaliu

Berūkydama prisiuntinėju dar krūvą žinučių Amelijai kaip jos atsiprašau, tačiau atsakymo taip ir nesulaukiu. Atsidūstu supratusi, jog praradau žmogų, prie kurio galiu jaustis kaip žmogus, o ne ragana, kurią persekioja šimtametis vampyras, norintis, kad panaikintų burtą kurį užkeikė jos giminaitės.

Surūkiusi cigaretę, išmetu nuorūką pro langą su mintimi, jog reikės ją išmesti ir iš kiemo, mat kitaip užsitrauksiu mamos pyktį. Nulipusi nuo palangės, palieku langą pravertą, kad kambarys kiek prasivėdintų, o tada padedu telefoną ant naktinio staliuko ir pradedu klotis lovą.

Suskambėjus telefonui, prieinu prie jo ir pamatau Amelijos nuotrauką ekrane. Nedelsdama pakeliu ragelį.

- Klausau. - tarsteliu.

- Kas čia per atsiprašymų koncertai mano telefone kol buvau duše? - nusijuokia.

- Tai tu nepyksti?

- Iš pradžių galvojau, kad užsimanei pasišaipyti, nes susiradai kietesnių draugų.

- Aš labai, labai atsiprašau. - užsimerkusi lėtai tariau žodžius.

- Na, na, užtenka. Man jau tas žodis gerklėj stovi. - linksmai kalbėjo Amelija.

- Koks žodis? Atsiprašau? - lepteliu erzindama tamsiaplaukę, o ši suimituoja, jog apsivemia.

- Nepykstu, tik kiek įsižeidžiau, kad tik dabar parūpo atsiprašyti. - jos balsas surimtėja.

- Atleisk, tiesiog mano galva buvo užkimšta įvairiais dalykais. - teisinuosi.

- Kas neduoda tau ramybės? - paklausia jau kiek sušvelninusi toną.

- Daug kas, bet iš kitos pusės tiesiog vienas didžiulis galvos spaudimas. - sumurmu ir pridedu delną prie savo kaktos.

- Papasakok. - švelniu tonu taria.

- Negaliu. - pradedu kramtyti apatinę lūpą. Rudų akių savininkė atsidūsta.

- Neversiu tavęs išsipasakoti, bet žinok net po mūsu nepavykusio bandymo susitikti. - nusijuokia - Aš šalia. Pasakysi kai būsi pasiruošusi, sutariam? - net pro telefoną pajaučiu, kad ji šypteli.

- Sutariam. - taip pat šypteliu.

- Kad ir kaip ten bebūtų, viskas susitvarkys. Reikia laiko. Visada būna geriau. - kalbėjo mergina.

Vargu ar vien tik laikas padės išspręsti mano dilemą dėl burto panaikinimo.

Po ilgo pokalbio su tamsiaplauke, galiausiai nutariam praleisti vieną ar dvi paskutines pamokas ir nueiti į jos mėgstamą kavinukę. Kadangi Amelija yra tokia žiauri perfekcionistė, netrukus ji pradeda burbėti, jog praleisti dvi pamokas būtų per daug, mat bijo, kad nukris jos pažymiai, todėl pasiliekam su planais praleisti tik vieną pamoką.

-------------------------

Prabundu kažkam parašius žinutę. Suverkšlenu į pagalvę, mat jau buvau lengvai užsnūdusi. Reikėjo išjungti prakeiktą garsą telefone.

Nusprendžiu žinutę perskaityti rytoj ir apsiverčiu ant kito šono. Netrukus mano telefonas vėl suskamba. 

Ignoruok, Lilita, ignoruok, užmerk akis ir miegok.

Ir vėl tas įkyrus skambutis tarsi nueina per visą kambarį. Susierzinu ir pasisukusi į staliuką, pažvelgiu į valandas. Trečia ryto? Man už trijų valandų keltis. Kokio velnio kažkam manęs prireikė suknistai trečią ryto?

Ištiesiu ranką norėdama pagriebti savo telefoną, tačiau vietoj to, sugebu jį numesti ant žemės, tad man tenka išlipti iš lovos ir jį pakelti. Atrakinusi telefoną, pamatau savo galvos skausmo vardą.

Kilijanas: Turi rytoj planų?

Kilijanas: Maisie zirzia kaip nori praleisti daugiau laiko su tavimi, todėl nori, kad rytoj ateitum ir pabūtum su mumis visais

Kilijanas: Pati pabijojo tau rašyti, nes nenori trugdyti paryčiais, bet visiškai sutiko, kad parašyčiau aš, nes jos teigimu mūsų santykiai ir taip nekažką

Perskaičiusi jo žinutes, net nusijuokiu. Jis visiškai kitoks negu atrodė pirmai. Jis tenorėjo mane įbauginti ir jam pavyko.

Aš: Labas. Planų turiu po mokyklos, bet iki vakaro manau būsiu laisva

Aš: Kodėl būti su jumis visais, jeigu Maisie nori praleisti laiką su manimi

Kilijanas: Ji tikisi, kad kai baigsis visas tas reikalas su burtu, visi liksim draugais

Sustingstu. Atrodo pamirštu kvėpuoti. Man tai nepatinka. Jie bando mane įsivilioti, kad neturėčiau kito pasirinkimo.

Aš: Pagalvosiu.

Sumaigau žinutę ir atsigulu atgal į lovą prieš tai pasakydama, kad daugiau dabar neatrašysiu į jo žinutes.

Po kelių minučių mano telefonas vėl suskamba. Atsidūstu ir dar akimirką pakovojusi su savimi galvoje, pasiimu telefoną.

Kilijanas: Pasakiau, kad sutikai. Maisie apsidžiaugė. Labanakt.

Šūdžius.

Aš: 🖕

Išjungiu telefone garsą ir nueinu miegoti.