Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 12 》

"Papuošusi" veidą akmenine išraiška, atsisukau garso link ir šį kartą išvydau Kilijaną, stovintį šešėlyje, kai tuo tarpu aš mėgavausi saulės spinduliais.

- Turbūt tavo pakalikams atsibodo lakstyti paskui mane, tad teko prisistatyti pačiam. - mesteliu kandų komentarą, ko pasekoje parodau emociją savo veide, nors ir nenorėjau, tačiau vaikinas tik suneria rankas ties krūtine ir atsiremia į medį.

- Raganos atsisakė tau padėti. - tarsteli šis. - Ko prašei? - paklausia ramiu tonu, tarsi aš nė nebūčiau nieko sakiusi.

- Tai ne tavo reikalas. - kilstelėjusi antakius atsikertu. - Negražu klausytis raganų pokalbių, mat netyčia gali prarasti klausą. - subtiliai pagrasinu.

- Oh, raganaite. - atsidūsta nusukęs veidą į šoną. - Tai mano reikalas jeigu tai susiję su burtažodžiu. - atsuko savo veidą į mane, jo balso tonui pažemėjus.

- Aš nenuimsiu burtažodžio. - tvirtai atsakau ir kilsteliu smakrą į viršų, akivaizdžiai pasimaivydama kaip mėgaujuosi šiltais saulės spinduliais, glostančiais mano veidą. Kad ir kaip stengiausi erzini vampyrą, man vis nepavykdavo, mat šis nerodė jokios emocijos, o šį kartą tiesiog nusijuokė.

- Pasielgtum kvailai ir neprotingai. - cakteli liežuviu. Saulę uždengus puriems debesims, Kilijanas lėtais žingsniais pradeda artėti prie manęs, o aš su kiekvienu jo žingsniu, dedu žingsnį atgal iki kol įsiremiu į medį. Man nebeliko kur trauktis. Žinoma debesys neapsaugo jo nuo saulės. Jis vis tiek turėjo jausti, kaip peršti jo oda. - O tu labai nori, kad priminčiau, jog tavo tokie pareiškimai kainuos tavo mylimos močiutės ir mamos gyvybes. - jo balsas buvo toks ramus, jog net kėlė šiurpą, ypač kai jis taip arti.

- Jeigu bent viena savo iltimi priliesi jų kaklus, neturėsiu ko prarasti ir galėsi toliau kankintis degdamas saulėje ir šaldamas mėnulio šviesoje. - pasakau tai gana garsiai. Kilijanas eilinį kartą smagiai nusijuokia, kas priverčia mane pasijausti kiek kvailai.

- Klysti, Lilita. - šypteli. - Jeigu staiga tavo giminaitės raganos persikels į dvasių pasaulį, burtažodis pranyks. - akimirkai pasijaučiu kaip paskutinė kvailelė. - Aš suteikiu tau neįkainojamą progą išvengti kraujo praliejimo, bet jeigu tu pasirinkai kraują. - kalbėjo Kilijanas, tačiau jam nebaigus kalbėti, aš jį pertraukiu.

- Tai kodėl jų nenužudei anksčiau? - paklausiu. - Per skystos tavo blauzdos. - šypteliu. - Tu bijai, nes esi per silpnas, kad jas nužudytum. - kalbėjau su pašaipia šypsena veide. Juk mirus Veronikai, burtažodis susilpnėjo. Močiutė liko Norfolke, tad jeigu jis būtų galėjęs ją nužudyti, juk tai ir padarytų. Burtažodis vėlgi susilpnėtų ir Kilijanas galėtų leistis į mano mamos paieškas, nors ir nebūtų buvę taip lengva ją surasti, tačiau suradus ji būtų lengvas taikinys.

- Nepamiršk, kad mano pusėje stovi vilkolakis, hibridas, sifonas ir ragana. - ramiu tonu ištaria, o aš tik klausiau jo bereikšmių žodžių. - Aš nesu toks kaip mano tėvas. - padeda savo ranką man virš galvos ir tvirtai sugniaužia kumštį. - Ir nesiruošiu mokėti už jo klaidas, padarytas prieš daugiau nei šimtus metų. - jo tonas tapo kiek piktesnis, negu buvo prieš tai. Nežinau, ar juo tikėti. Ar galiu patikėti, kad šitas vampyras nėra toks kaip jo tėvas? Arba jis tik aukšto rango melagis, sėkmingai sudėliojęs kiekvieną detalę, kad jo melas skambėtų įtikinamai.

- Kur tavo tėvo karstas? - staiga paklausiu. Jeigu ir pasirįšiu panaikinti burtažodį, man reikia įsitikinti, kad Finijanas ir toliau džiūs savo kape.

- Negaliu šito pasakyti. - greitai atsako vaikinas ir atsitraukęs pradeda eiti link šešėlio.

- Parodyk man kur paslėpei jo karstą ir užsitarnausi mano pasitikėjimą. - kalbėjau eidama paskui Kilijaną, mat nujaučiau, kad šis tuoj pasišalins.

- Kartą jau užsitarnavau LaLaurie raganos pasitikėjimą ir likau apgautas. Antrą kartą tos pačios klaidos nekartosiu. - atsisuko į mane ir kiek pasilenkė, mat jis buvo žymiai aukštesnis už mane. - Šį kartą pasitikėti turėsi manimi. - pasakė vampyras ir atsitiesė. - Iki kito karto, Lilita. -atsisveikino Kilijanas ir su silpnu vėjo gūsiu, pranyko šešėlyje.

Mano galva tuoj sprogs nuo visų kalbų. Šiandien turiu apsispresti, ar atsikratyti Kilijanu, ar jam padėti. Abu variantai pavojingi. Jeigu jį nužudysiu, teks susidoroti dar ir su kitais pavojingais jo draugais, kurie palaiko jo užnugarį, bet jeigu nuspresiu jam padėti ir panaikinti burtažodį, galiu smarkiai nudegti ir išleisti į laisvę vieną žiauriausių vampyrų miestelio istorijoje.
Ką po velnių man daryti?

Norėčiau visiems padėkoti kurie skaito šią mano rašliavą ir štai jau pasiekėme pirmąjį tūkstantėlį peržiūrų, net neįsivaizduojat kaip tai mane džiugina:)
Siunčiu visiems šiltus apkabinimus ir iki kitos "Weakness" dalies♡.