Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 11 》

Grįžus namo, įlekiu į savo kambarį ir jame užsirakinu, kad vėl gi nereikėtų kalbėtis nei su mama ar su močiute. Mama neturi magijos, nes savąją taip pat yra kažkur paslėpusi ir negalės pajausti manosios, tačiau nežinau dėl močiutės. Jei ji liko Norfolke, tuomet neturėjo priežasties jos slėpti.

Man reikia surasti nors vieną burtų knygą arba bent pradėti nuo smulkesnių burtų, mat man reikia paslėpti savo magiją nuo močiutės iki kol sugalvosiu būdą kaip atsikratyti Kilijanu.

Nors dabar daugumą burtažodžių atsimenu, nepraktikavau magijos per ilgai, kad mokėčiau ją tinkamai valdyti. Kelias valandas kambaryje praleidžiu bandydama judinti daiktus jų nesudaužant, nesudeginant, ar bet kaip kitaip nesugadinant. Žinoma pirmi keliasdešimtiniai kartai buvo nesėkmingi, tačiau nesustojau, iki kol pradėjo sektis geriau.

Kadangi mėgau įvairias žvakes, mano kambaryje jų buvo pilna, kas kėlė man šypseną. Neturėdama atminties turėjau tiek daug dalykų, primenančių apie raganavimą, tačiau vis tiek neturėjau nė žalio supratimo kas dedasi aplinkui. Greitai susivokiu, jog negaliu tempti laiko galvodama apie bereikšmius dalykus, tad rankos mostu uždegu visas žvakes ir pasistengiu išvalyti protą bei atlikti burtažodį.

Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, įsiberiu sau į delną druskos ir užmerkiu akis.

- Apné sà mene. - ištariu burtažodį ir pradedu berti druską ant grindų, sudarydama ratą. - Apné sà mene. - vėl pakartoju ir kartoju iki kol išberiu visą druską ant grindų. Pagaliau atmerkiu savo akis. Ratas, sudarytas iš druskos buvo idealus, kas reiškė, jog burtažodis suveikė. Iš laimės sukikenu it maža mergaitė, mat išsiilgau savo magijos. Negalėjau leisti, kad močiutė pajaustų, jog buriu, todėl užkeikusi savo kambarį iliuzijos burtu, jį visą paslepiu, tačiau to, kas vyks druskos ratelyje, nei močiutė ar tuo labiau mama nematys.

Atsisėdu per patį viduriuką ir užmerkiu savo akis. Priliečiu savo kaklą ir pradedu sakyti dar vieną burtažodį, kuris turėjo paslėpti mano magiją nuo kitų raganų, kad šios jos nepajustų ir palaikytų mane žmogumi.

Po kelių akimirkų mane apima silpnumo jausmas. Negalėjau tęsti savo burto, todėl atmerkiau akis ir ant grindų pamačiau kelis kraujo lašelius. Pirštų galiukais priliečiau savo nosį ir supratau, jog tai buvo mano kraujas. Kraujas, tekantis iš nosies atlikinėjant kokį nors burtą, nėra geras ženklas. Nusivalau nosį į megztinio rankovę ir garsiai nusikeikiu. Dieve, kaip aš nuimsiu burtą, kurį atliko trys stipriausios mano žinomos raganos, jeigu aš net nesu pakankamai stipri, kad paslėpčiau savo magiją?

Dabar beliko du variantai. Arba pasitikėti močiute ir pasakyti jai, kad atgavau savo magiją, arba vėl paslėpti ją pakabuke. Dėja abu variantai man netinka. Jeigu pasakysiu močiutei, ji paklaus kaip aš apie visą tai iš vis sužinojau, jeigu mano atmintis buvo ištrinta, o jeigu pastoviai žaisiuos slėpdama magiją pakabuke, kaip išmoksiu ją valdyti? O kas jeigu Kilijano pakalikai vėl netikėtai mane užpuls? Kaip spėsiu sugerti magiją ir panaudoti ją prieš juos? Tai tikras sekinantis galvos skausmas.

Tuomet, į mano galvą šovė geniali mintis. Užpūčiu visas žvakes ir susimetusi jas į kuprinę, pašoku iš savo vietos, užrakinu kambarį ir apsiavusi batus išlekiu iš namų. Galiu paprašyti mirusių raganų dvasių, kad suteiktų man stiprybės. Jeigu gerai prisimenu, kažkur miško glūdumoje turėtų būti sudegusi troba. Mama kadaise pasakojo, kad prieš LaLaurie raganoms atėjus į valdžią Norfolke, raganas degindavo ir būtent toje troboje sudegė trylika moterų, tačiau viena iš jų nebuvo ragana.
Ilgai klaidžiojau nepramintais miško takais, iki kol suradau tą sudegusią trobą. Mano veide švysteli šypsena, o kojos tarsi pačios traukė į jos vidų. Užėjus į vidų, patraukiau į patį trobos vidurį ir išdėliojau žvakes. Jos buvo dar šiltos, o ištirpęs vaškas nusisėdo ant kuprinės dugno. Rankos mostu visas jas uždegiau ir užmerkusi akis pradėjau kviesti dvasias.

--------------------------------------

Išėjau iš namo nieko nepešusi. Raganos atsisakė man padėti. Jos žinojo, kas dėjosi miestelyje kai į jį atvyko vampyrai. Jos taip pat žinojo, kad giliai širdyje norėjau nuimti burtą, todėl jos man nepadėjo, tačiau raganos pasakė, jog suteiks man stiprybės jeigu panaudosiu ją prieš Kilijaną. Mama yra pasakojusi kokios kančios laukia raganų, užsitarnavusių mirusiųjų rūstybę, todėl atsisakiau jų siūlymo, mat nebuvau tikra, kad pateisinsiu jų prašymą.

Dar niekada nesijaučiau tokia pasimetusi. Nebežinau ką daryti ar ko imtis. Bandžiau paslėpti savo magiją - nepavyko. Bandžiau pasikalbėti su dvasiomis, kad jos man padėtų - nepavyko.

Beeidama iš miško, be nutuokimo kur dabar eisiu, išgirstu šnaresį bei lūžtančių šakelių garsą už nugaros. Nors ir nesu tokia stipri ragana, tačiau pakankamai stipri, kad nebijočiau to žmogaus, esančio man už nugaros.