Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 15 》

- Nejau tikrai galvojai, kad staiga nustojęs girdėti tavo kvėpavimą ir širdies plakimą nepagalvosiu, jog kažką jau sugalvojai? - tyliai paklausia. Vampyras buvo kiek pasilenkęs, kas leido mūsų veidams būti tame pačiame lygyje. Jo kūnas buvo toks šaltas, jog liesdamas mano odą, šia vis pereina šiurpuliukai, o jo akys buvo įsmeigtos į manąsias, kas vertė nepatogiai jaustis, ypač kai net negalėjau palaikyti akių kontakto.

Agresyviai pasimuistau, tačiau Kilijanas stipriau suspaudžia mano riešus ir dar labiau prispaudžia prie sienos, nuo ko kvėpuoti man pasidaro dar sunkiau, o pačius riešus net suskausta. Jo artumas keistai nekėlė baimės dėl mano gyvybės. Jo artumas kalbėjo visai kita kūno kalba, tačiau mano širdis nenustojo plakti kaip pašėlusi.

- Tu toks šaltas. - sumurmu ir trumpam atsuku veidą į jį, tačiau greitai vėl nusuku jį į šoną ir iškvėpiu karštą orą pro burną. Atrodo man net neužtenka oro kalbėti.

- O tu tokia šilta. - atsako Kilijanas ir nosies galiuku priliečia mano kaklą. Mano kūnu vėl nuaidi šiurpuliukai.

- Ką darysi dabar? Nusikaltėlį jau sugavai- ramiu tonu paklausiu vis dar nusukusi veidą į šoną. Kilijanas menkai nusijuokia man į kaklą ir kiek atleidžia mano riešus, bet tuomet jis ir vėl tvirtai juos suima, tačiau šį kartą juos laikė man už nugaros. Tuomet vampyras kiek atsitraukė, kas palengvino mano kvėpavimą ir dabar nebejaučiau keisto spaudimo žiūrėti jam į veidą.

- Bandei mane nužudyti. Argi nebūtų teisinga, jeigu padaryčiau tą patį? - kalbėjo vis dar tyliai. Kita ranka vaikinas šaltais it ledas pirštais suėmė mano kaklą. Žinau, kad jis manęs nežudys, galbūt jis tenori mane pagąsdinti.

Kilijanas šiek tiek atitraukė savo ranką nuo mano kaklo, kas privertė mane kiek susiraukti. Vos mano galvą persmelkus mintis, kad jis ruošiasi manimi pasimaitinti, akimirksniu mano kūną vėl prispaudžia prie sienos, burną uždengia delnu, jog net negalėjau išleisti nė garselio. Stipriai sumerkiu akis, laukdama artėjančio skausmo. Susivokusi pasinaudoti magija, pastebiu, kad ir pats vampyras neskubėjo pradėti "vaišintis" mano krauju. Tai mane suglumino. Viskas ką jaučiu, tai jo kvėpavimas, atsimušantis į mano kaklą. Šį kartą mano kūnu lakstė malonūs šiurpuliukai. Jam kiek labiau pasilenkus prie mano kaklo, įtempiu visus savo raumenis ir sustingstu iš baimės, nors ne. Negražu meluoti sau. Manau tai padarau iš jaudulio. Pajutęs kaip įsitempiu, Kilijanas nuleidžia savo ranką man nuo kaklo ir padeda ją ant mano liemens. Švelnus odos sukandimas, o po jo sekantis bučinys toje pačioje kaklo vietoje mano kūnu nusiunčia milijonus keistų, bei malonių impulsų. Protas mane smerkia, jog mėgaujuosi priešo bučiniais, tačiau esu tik meilės ištroškusi paauglė, bandanti įlysti į suaugusios moters odą ir kovoti kare prieš kažką, kas bent kolkas man nepadarė nieko blogo, apart grasinančių žodžių.
Tarsi mūsų kraujo linija liepia mums būti priešais, tačiau atrodo mums tai sunkiai sekasi.

Atmerkiu savo akis, neslėpdama pasimetimo, tačiau Kilijanas atrodė ramus, o jo veide švietė šypsena.

- Ką čia darai? - kiek rauktelėjusi antakius paklausiu.

- Tai, ko geidžia tavo kūnas. - atsako šis. Po jo žodžių, priverstinai nusijuokiu. Tuomet jis paleidžia mano riešus ir deda kelis žingsnius atgal. Pajutusi šiek tiek laisvės, atsitraukiu nuo sienos ir patrinu savo riešus.

- Kodėl manai, kad mano kūnas to geidžia? - paklausiu su pašaipia šypsena. Kilijanas šypteli ir vėl pradeda artėti. Automatiškai žengiu žingsnį atgal ir nugara atsiremiu į sieną.

- O nori sau meluoti, kad negeidžia? - paklausia tiesiai į mano ausį ir vėl padeda savo ranką ant mano liemens. Kol mano rankos buvo suveržtos, negalėjau pasipriešinti, tačiau dabar jos buvo laisvos ir man reikėjo pasipriešinti, kitaip jis įrodytų, jog yra teisus, tačiau aš to negaliu leisti net jeigu jis toks ir buvo. Norėjau agresyviai nustumti jo ranką, tačiau tai padariau gana lėtai.

- Nejaučiu daug pasipriešinimo. - nusišypso. - Panaudok savo magiją. Parodyk kaip to nenori. - kalbėjo su šypsena.

- Nori dabar su manimi susikauti? Bus daug jovalo. - atsakau ir kilsteliu antakį.

- Na, prieš dešimt minučių tau tai neatrodė taip blogai.

- Galbūt todėl, nes galvojau, jog tai greitai baigsis.

- Oh, kokia tu užsispyrusi. - nusišypso.