Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《16》

- Man reikia grįžti pas Maisie. - sumurmu nuleidusi akis ir perbraukiu pirštais per savo tamsius it naktis plaukus. Dieve, ši situacija pakrypo visiškai kita puse, negu norėjau ar net tikėjausi. Man reikėjo skirti daugiau laiko apmąstant savo planą kaip jį nužudyti, o ne vos pasirodžius Kilijano namuose to ir imtis. Žinoma tai turėjo atrodyt įtartinai.

- Pabūk. - netikėtai taria vampyras. Pažvelgiu į jo veidą, neslėpdama pasimetimo. Juk ką tik bandžiau jį nužudyti.

- Aš ką tik bandžiau tave nužudyti ir dabar prašai, jog pabūčiau? - paklausiu menkai rauktelėjusi antakius.

- Nagi. - vėl nusišypso. - Juk pati žinai, jog lemiamą akimirką nebūtum įstengusi manęs nužudyti. - kalbėjo vaikinas, be jokios pašaipos balse. Jo žodžiai priverčia mane susimąstyti. Negaliu prisiversti pripažinti, jog tai tiesa. - Nori padaryti taip, kaip darytų tavo mama ar močiutė, jog tavimi didžiuotųsi. Nužudei vieno iš pirmųjų vampyrų sūnų, didžiausią LaLaurie raganų priešą. - kalbėjo su menka šypsena. - Tu per daug gera. - pridėjo.

- Aš nesu gera. - nusijuokiu papurtydama galvą. - Ir tikrai ne per daug gera, kad neįstengčiau kažko nužudyti. - kalbėjau tvirtu tonu. - Jeigu būčiau tokia gera kaip tu sakai, panaikinčiau burtažodį, o ne ieškočiau būdų kaip tave nužudyti. - kiek paslydau ant savo žodžių, bandydama jį įtikinti.

- Bet manęs nenužudytum.

- Nebūk tuom toks tikras.

- Raganos nesutiko su tavo prašymu, bet pasiūlė suteikti tau stiprybės, kad nužudytum mane, bet atsisakei. Tiesa? - rimtu tonu kalbėjo, visiškai nusukdamas temą.

- Tiesa. - per daug negalvojusi atsakau.

- Kodėl nesutikai su jų pasiūlymu? - paklausia.

- Aš nesiruošiu atsakinėti į tavo klausimus. - piktu tonu atsakau ir šiaip ne taip nustumiu jį nuo savęs ir kiek paeinu į priekį. Kilijanas sukryžiavo savo rankas ir įsmeigė savo žvilgsnį į mane tylėdamas.

- Kas? - skėstelėdama rankomis, piktai paklausiu, tačiau jis tyli. Vėl pradedu jaustis kaip kvailiausias žmogus žemėje. Man reikia išmokti tvarkytis su spaudimu.

- Nes bandymas tave nužudyti buvo impulsyvumo vaisius. - trumpai atsakau.

- Tęsk.

- Viskas. - suburbu, nors ištikrųjų nutylėjau dar kelias "detales".

Žinau, kad turiu jo atsikratyti. Aš pasirinkau tai, nors ir giliai viduje nujaučiau, kad jis buvo teisus. Lemiamą akimirką neįstengčiau jo nužudyti ir tai nervino kiekvieną mano kūno ląstelę. Nors manau rįščiausi tam vien todėl, kad sau įrodyčiau, jog galiu. Taip nugalėjau daugelį savo baimių. Dariau tai, ko bijau, iki kol nustojau bijoti.

- Tai ne viskas. - paprastai atsako.

- Pasakiau pakankamai. - sukryžiuoju rankas. Kilijanas taip ir liko stovėti atsirėmus į sieną šalia durų. Akimirką dar pastovėjusi, pradedu eiti iš kambario. Net negaliu apsakyti kokia man gėda. Jaučiuosi tarsi kiekvieną akimirką vis randu būdą kaip apjuodinti savo pavardę, nors greičiausiai aš tiesiog per daug stipriai į viską reaguoju.

Praeinant pro aukštaūgį vaikiną, šis sugauna mano riešą taip mane sustabdydamas.

- Kas dar? - piktu tonu paklausiu. Jaučiuosi pikta ne todėl, jog pykstu ant savęs.

- Pasilik. - ramiu tonu vėl taria garbanotų plaukų savininkas. Rauktelėjusi antakius pradedu mastyti ką jis sugalvojo. Į galvą pradeda lysti įvairių spalvų mintys, o jos prasideda nuo to, jog Kilijanas gali kėsintis į manąją gyvybę, tik dabar apdairiai mane vilioja pasilikti. - Tu man skolinga. - kilsteli lūpų kampučius.

- Nesijaučiu skolinga. - atsišaunu.

- O turėtum. - atsako taip greitai, jog net galima buvo pamanyti, kad norėjo pertraukti. Man nespėjus išmastyti atsakymo, tamsiaplaukis trukteli mano ranką ir tvirtai įkalina savo glėbyje. Prieš jį jaučiausi it mažas paukštelis, neturintis galimybių pasipriešinti.

Nebuvau didžiulė apsikabinimų mėgėja, ypač kai galvoje vis sukasi mintis, kada jis padarys man kažką blogo.

- Tu bijai. - jo prislopintas balsas pasiekia mano ausis. Nieko neatsakau. - Girdžiu tavo širdies plakimą. - toliau kalbėjo ir tuomet Kilijanas kiek atsitraukia, tačiau vis dar nepaleidžia. - Aš tau nieko nedarysiu. - pažvelgia į mano akis. Jo balsas skambėjo taip raminančiai, tačiau jame taip pat girdėjau ir nuovargį. - Nebent jeigu vėl bandysi iškrėsti kažką panašaus. - jo balsas surimtėja.

- Kai kitą kartą bandysiu iškrėsti kažką panašaus, ničnieko nė nesuuosi. - kiek piktoku tonu prakalbu, tačiau žalsvų akių savininkas nepriima mano žodžių rimtai ir lengvai nusijuokia tarsi būčiau pasakiusi kažką mielo. Man keista matyti jį tokį... Laimingą. Niekada nesu tokio jo mačiusi ir kiek žinau, jis toks retai bebūna, todėl man tai taip pat atrodo suvaidinta.

- Turėsiu omenyje. - jis mane erzina.

- Kodėl mes vis dar čia stovim? - atsidūstu, mat ir pati jau norėjau miegoti, tačiau dalis manęs tai draudė.

- Tu teisi. - atsako kiek primerkdamas akis ir vos žvilgtelėjęs į savo lovą, akimirksmiu atsiduriam joje. Manyje sužiba kibirkštėlė pykčio.

- Tu nori, kad aš su tavimi permiegočiau? - suraukusi antakius galbūt kiek per garsiai paklausiu balsu, atsiduodančiu pasipriešinimu.

- Neiškelk taip savęs. - pavarto akis ir įsipatogina lovoje kiek pasimuistydamas. - Miegosi su manim.

- Kodėl? - paklausiu vis dar susiraukusi. Kilijanas padeda savo ranką ant mano peties paragindamas atsigulti. Lėtai atsigulu ant nugaros ir padedu galvą ant minkštos, baltos pagalvės.

- Nes tik tavo kūnas šildo manąjį. - ramiu tonu atsako ir rankomis apsivijęs mano liemenį, pritraukia arčiau savojo šalto it ledas kūno. - Galbūt dėl burto, nes jį iššaukė tavo kraujo linija. - priduria ir nosimi priliečia mano kaklą. Turbūt dėl to jis buvo toks keistai laimingas. Surado bent vieną būdą kaip sušilti pasirodžius mėnuliui. - Taip pat sakoma laikyk draugus arti, o priešus dar arčiau. - atsikvėpia.

- Tai vis dėlto laikai mane prieše?

- Miegok.