Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 10 》

Sudėliojusi mano pakabukus, ši savo ranka pradėjo aplink juos vedžioti ir sustojo ties vienu pakabuku, kurį man dar labai senai padovanojo mama.

- Tavo magija yra šiame pakabuke. - paima pakabuką ir paduoda jį man. - Sugerk jo magiją. - ramiu tonu tarė.

- Kaip tai turėčiau padaryti? - kiek susiraukusi paklausiu.

- Nemoki burti? - dar labiau susiraukia Maisie.

- Ar tau panašu, kad išvis esu dariusi kažką panašaus? - pamojuoju rankomis iš susierzinimo.

- Nesinervuok taip. - pavarto akis ir atsisėdusi šalia įdeda man į delną pakabuką. - Suspausk jį delne ir pasakyk šiuos žodžius "Lectos espiritox". - rimtu tonu tarė paskutiniuosius žodžius. Tie žodžiai skambėjo taip sudėtingai, tarsi juos sakydama galėčiau susilaužyti liežuvį.

- Kokia tai kalba? - susiraukiu.

- Tiesiog padaryk tai. - vėl pavarto savo rudas akis. Kiek susigėstu, kad niekaip neužsičiaupiu, tačiau greitai praignoruoju šiokį tokį "gėdos jausmą". Sugniaužiu pakabuką delne ir užmerkiu akis, nors nė nesiruošiau to daryti. Tarsi pats kūnas žino, ką reikia daryti, tačiau protas neturi nė žalio suvokimo.

- Lectos espiritox. - lengvai ištariu žodžius ir pajaučiu šaltą vėjo gūsį, bei keistą šnaresį aplinkui, tačiau į visa tai nekreipiu dėmesio ir dar kelis kartus monotoniškai pakartoju tuos du žodžius. Jaučiu keistą jausmą, kaip į mano kūną suplūsta galia. Kiekviena mano ląstelė, raumuo ir kaulelis buvo prisunktas magijos. Jaučiuosi tarsi grįžusi namo.

Atmerkiu savo akis ir pastebiu, kaip Maisie man nusišypso, dėl ko net pati nusišypsau, tačiau netrukus mano akyse blyksteli akinama balta šviesa, kas priverčia mane susiraukti.

--------------------------

Aš viską prisimenu.

Pro mano akis pralekia tarsi pusė mano gyvenimo. Pirmas burtas, pirma sudaužyta lėkštė neapdairiai naudojantis magija, pirmas išgydyta žaizda, pirmieji augalai. Vakarai su tėvu, mama ir kartais net močiute.

- Mama, prašau, neatimk mano magijos. - suverkšlenu.

- Lilita, mes neturim kito pasirinkimo. - liūdnu tonu bei ašarotomis akimis prasitaria mama. - Tavyje slypi kur kas didesnė magija, nei tu gali pagalvoti. Jei jie mus suseks, nužudys mus. - priliečia mano skruostą. - Išsirink daiktą, kur norėsi paslėpti savo magiją. - atitraukia savo ranką ir padeda jas ant kelių. Ilgai galvoti kur norėsiu paslėpti savo magiją, nereikėjo.

Nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę, kurią man padovanojo mama ir perkėliau visą savo magiją į ją. Pasijaučiau silpna. Tarsi būčiau paprastas žmogus, tačiau žinojau, jog betkada galiu savo magiją susigrąžinti, tačiau žinoma nesiruošiau apie tai prasitarti mamai. Vėl pažvelgusi į ją, pastebiu kaip ši pradeda verkti.

- Mama, kodėl tu verki? - paklausiu.

- Atleisk man, bet aš neturiu kito pasirinkimo. - kūkčiodama ištarė savo žodžius ir staigiu judesiu prispaudė savo nykštį prie mano kaktos ir pradėjo sakyti burtažodį, kuris turėtų ištrinti mano atmintį. Su kiekvienu žodžiu, jos nykštys tarsi degino mano odą, skausmas veržėsi į smegenis, taip sukeldamas nežmonišką galvos skausmą. Bandžiau priešintis, spurdėjau tarsi mažas žvirbliukas erelio naguose, tačiau skausmas buvo toks didelis, jog man nelabai sekėsi pasipriešinti, o tada mane pasitiko tamsa.

--------------------------

Pramerkiu akis gulėdama ant žemės. Mane buvo apsupę daug veidų, kurių nenorėjau matyti.

- Lili, tau viskas gerai? - pasodina mane Maisie. Nežinojau ką man atsakyti, buvau be žodžių. Sugrįžo tiek daug prisiminimų, jog atrodo tuoj apsiverksiu. Visą tą laiką, prieš mane keldama ranką mama, tenorėjo mane apsaugoti. Net negaliu įsivaizduoti, kaip ji turėjo jaustis, versti save skriausti mane, vien tam, kad mane apsaugotų. - Gerk. - paduoda stiklinę su vandeniu. Daug negalvojusi ją visą ištuštinu ir atsistoju ant kojų, tik šį kartą jaučiausi tokia tvirta, jog nebebijojau visų tų monstrų. Noriu kuo greičiau iš čia dingti.

Tvirtai žengiau žeme ir praeidama pro Kilijaną, specialiai užkliudžiau jo petį, ko pasekoje jis stvėrė mano ranką ir jau ruošėsi man kažką padaryti ar pasakyti, tačiau vampyrą sustabdė Maisie. Tuo tarpu aš šaltu žvilgsniu stebėjau jo akis, kaip tai darė ir jis. Kai neturėjau savo magijos, drebėjau nuo kiekvieno jo žvilgsnio, tačiau dabar atėjo laikas, kai jis drebės nuo manojo.

- Kilijanai, paleisk ją. - rimtu tonu tarė. - Ji kolkas nemoka valdyti magijos, jeigu ją įsiutinsi, nukentės visi namai. - priėjo arčiau ir prilietė Kiliano ranką. Maisie žodžiai privertė mane šyptelėti, o pačiam Kilijanui nebeliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik mane paleisti, tad tai ir padaro. Saldžiai sukikenu ir pradedu eiti link durų.

- Man nesvarbu, ar daryti tai geruoju ar bloguoju, Lilita. - prakalba vampyras ir atsisuka į mano pusę. - Tau rinktis, ar nori, jog tavo mama ir močiutė liktų gyvos. - šypteli. Pasistengiu nerodyti jokių emocijų ir paprasčiausiai palieku tą namą.

Išėjus į lauką, pradedu traukti namo. Kolkas dar nežinau, kaip man visa tai reikės paaiškinti mamai, o gal man nieko nesakyti? Dabar didžiausia problema yra Kilijanas ir burtažodis, kurį jis nori, kad panaikinčiau. Negaliu rizikuoti mamos ir močiutės gyvybėmis, tačiau negaliu paleisti Kilijano tėvo. Už tai man tikrai nebus atleista.
Ką darysiu dabar?