Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 26 》

- Tu vis dar pyksti.

Ne, nepykstu. Jis tiesiog nužudė mano tėvą. Ar turiu dėl ko pykti? Žinoma ne. Kas gi galėjo taip pagalvoti.

- Pasakiau tau tai todėl, nes nenoriu to slėpti ar tuo labiau, kad tai išgirstum iš kažko kito. Ar būtų buvę geriau, jei būčiau tai slėpęs? - Kilijanas kalbėjo kiek nulenkęs galvą, bet vis tiek žiūrėjo į mano akis.

- Būtų buvę geriau jeigu nebūtum jo nužudęs. - išspjaunu žodžius ir sugrįžtu pas kitus, žiūrėti suknistai neįdomų filmą.

-po savaitės-

Mano gyvenimas Norfolke dar nebuvo toks ramus, kaip šią savaitę. Namo grįždavau tik pernakvoti, mat dieną praleisdavau mokykloje, kažkiek pasibūdavau su Amelija ir Ander, o tada praktikuodavau magiją su Maisie. Kartais dar prisijungdavo Lana, kad ir kaip mėlynplaukei nepatikdavo jos kompanija, man viskas būdavo priešingai. Kiek suartėjau su ja ir tapom "draugėmis. Na, ne tik su ja. Kadangi daug laiko praleisdavau Kilijano namuose, pradėjau labiau sutarti ir su kitais.

Na, tik mano ir Kilijano santykiai nepasikeitė. Nesišnekėjau su juo visą savaitę, nors ir pyktis atslūgo.

Mėnesio pabaigoje sulauksim mėlynojo mėnulio. "Laukiu, nesulaukiu".

- Aš pavargau, padarom pertrauką. - atsigula ant žemės Maisie.

- Aš irgi. - atsidūstu.

-lana-

Priėjusi prie Kilijano, švelniai prisiliečiu prie jo rankos, užsitarnaudama akimirką jo dėmesio.

- Noriu apie kaiką su tavimi pasišnekėti. - galiausiai ištariu.

Ne aš viena pastebėjau, kad kelias savaites jis kažkoks kitoks. Nė karto negirdėjau, kad jis būtų kalbėjesis su Lilita. Turbūt kažkas tarp jų nutiko. Ji dėl visko kalta. Kilijanas man sakė daug kartų, kad tarp jų nieko nėra ir nebus, vadinasi mažoji raganaitė užsigeidė to, kas mano.

- Apie ką? - paklausia, tačiau balse nebuvo jokio susidomėjimo.

Sunkiai nuryju susikaupusias seiles ir šiam atsisėdus ant kėdės, prieinu arčiau bei padedu savo rankas ant jo pečių.

- Aš myliu tave, Kilijanai ir noriu, kad būtumėm kartu. - šypteliu žiūrėdama į jo šviesias akis.

Vampyras atsidūsta ir delnais patrina savo veidą.

- Aš irgi tave myliu. - mano širdis nusirita į kulnus, o veide pasirodo plati šypsena. - Bet ne taip, kaip tu nori, Lana. - suraukiu antakius.

- Ką turi omenyje? - paklausiu kvailo klausimo, tarsi nebūčiau supratusi jo žodžių. Tarsi nesuvokčiau, kad jis manęs nemyli. Tarsi ką tik jis nebūtų sulaužęs mano pilve skraidančių drugelių sparnų.

- Tu esi viena iš mano artimiausių draugių ir myliu tave kaip draugę. Atleisk, bet negaliu priverstinai pakeisti savo jausmų tau. - kalbėjo ramiu tonu.

Patraukiu savo rankas nuo jo pečių ir suneriu jas ties krūtine. Nusuku veidą į šoną ir kelis kartus tankiai sumirksiu, mat nenorėjau pravirkti.

- Tai kodėl po velnių mes dulkinamės? - kiek pakeliu toną. - Kas mes? Kažkokie pasidulkinimo bičiuliai?! - užrėkiu.