Weakness [Maggie Lindemann×Timothée Chalamet]

《 8 》

Po ilgos bemiegės savaitės pagaliau galėjau gerai išsimiegoti. Nebebijau.
Tingiai varčiausi lovoje, niekaip neprisiversdama palikti minkštų patalų iki kol į mano kambarį įsiveržė it rytinis vijurkas - mama. Šiai įsiveržus į kambarį, netvardžiau susierzinimo. Susiraukusi vos spėjau užmesti akį į mamą, kai tuo tarpu ji plačiai pravėrė užuolaidas, įleisdama įkyrius, rytinius saulės spindulius į mano kambarį. Mano akys vis dar buvo pratusios prie tamsos ir gavus tokį šviesos blyksnį, paslepiu veidą po antklode.

- Laikas keltis. Praleisk savaitgalį turiningai, o ne pusę jo pramiegodama. - kalbėjo mama ir priėjusi prie mano lovos, timtelėjo antklodę į savo pusę, taip mane nuklodama.

- Ar galiu bent vieną dieną per visą suknistą savaitę pasimėgauti ramybe be tavo užgaidų kada turėčiau keltis, valgyti, vaikščioti į tualetą ir miegoti? - prisimerkusi sarkastiškai šypteliu. Mama akmeniniu it statulos veidu išklausė mano purkštavimų ir nieko neatsakiusi išėjo iš mano kambario, specialiai palikdama praviras duris.

Pavarčiusi akis, staigiu judesiu išlipu iš lovos ir pakankamai garsiai, kad mama išgirstų, užtrenkiu duris, o tada griūnu į lovą ir tyliai nusikeikiu. Ji žino, kaip nemėgstu kai ji palieka praviras duris ir puikiai sumąstė būdą, kaip mane išjudinti.

Dalis manęs smerkia mane, kad taip elgiuosi su mama, bet negaliu nieko padaryti. Nemėgstu būti taip kontroliuojama. Noriu daugiau laisvės. Vis gi paskutiniai metai mokykloje, greitai sukaks aštuoniolika ir greitai taip dažnai nesisuksiu namuose.

-------------------------

Greitai palindusi po dušu ir išsivaliusi dantis, sugrįžtu į savo kambarį ir šiek tiek pasidažau, o tada ir apsirengiu. Nusileidus į pirmą aukštą, mane vėl pasitinka močiutė.

- Kažkur išsiruošei? - ramiu tonu paklausia.

- Einu į parduotuvę. - sumurmu ir mikliai apsiavusi batus, užsimetu švarkelį ir išslenku iš namų.

Ištiesų net nenorėjau eiti į parduotuvę, bet mintis, jog visą dieną kirmysiu namuose ir karts nuo karto išgirsiu kokį mamos priekaišta, tikrai neskambėjo patraukliai. Beeidama sugalvojau pakviesti susitikti Ameliją. Vis tiek neturiu jokios geresnės veiklos.

L: Hey, gal nori susitikt? Visiškai be veiklos sėdžiu(:

A: Labas. Jo, galim. Kur nori susitikt?

L: Ateik prie bažnyčios

Sumaigau kelias žinutes ir įsikišusi telefoną į kišenę, pradedu eiti link bažnyčios. Girdėjau, kad netoli jos ir gyvena Amelija, tad tikiuosi nereikės labai ilgai laukti. Pajutusi kaip mano telefonas vėl suvibruoja, išsiimu jį iš kišenės ir perskaitau merginos žinutę.

A: Ateinuu

Kita vertus, Amelija buvo viena iš tų merginų, kurios beprotiškai ilgai ruošiasi, todėl per daug neskubėjau. Beeinant, išgirdau žingsnius iš už nugaros. Staigiai pasisukau atgal, tačiau ten nieko nebuvo. Nors ir atrodė, kad visa ta situacija su Kilijanu man jau iškrito iš galvos, atrodo labiau išsiūgdė savisaugos instinktas. Ištiesų jau buvau spėjusi išsigąsti, širdies rimtas kiek pagreitėjo, tačiau pamačiusi, kad ten nieko nėra, apsiraminau ir vėl atsisukau į kelio priekį. Mano kūną persmelkia šaltis, kuris tarsi suparalyžuoja mano kūną, kai prieš mane išdygsta visa galva už mane aukštesnis vaikinas, kurio veido nespėjau įsidėmėti, mat jis mano burną ir nosį uždengia kažkokia medžiagos skiautere, kuri turėjo keistai saldų chemikalų kvapą.
Ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisimenu.

-------------------------

- Ar tai buvo būtina? - išgirstu balsą, kuris tarsi skambėjo tik mano galvoje ir aš puikiai žinojau kieno tai balsas. Kilijano.

- O kaip tu būtum ištempęs ją iš namų, kuriuose prigrūsta raganų. - vėl pasigirsta balsas, tačiau šis nebuvo Kilijano.

Aš ir vėl bijau. Pramerkiu savo akis ir pakėlusi galvą, pažvelgiu į čia esančius žmones. Kiek sukrutu, tačiau mano judesiai buvo suvaržyti virvėmis, apsipynusiomis aplink mano kūną ir kėdę, ant kuriuos sėdėjau. Visi dabar čia esantys žmonės buvo Kilijano grupelėje, išskyrus vieną merginą, kuri turėjo minioje išsiskiriančius mėlynus plaukus, siekiančius jos pečius. Ji manęs negąsdino. Jos būvimas čia, savotiškai ramino.
Tačiau tą ramybę greitai išsklaido lėtais žingsniais prie manęs priėinanti blondinė, kurios vardas atrodo kiek prisimenu buvo Lana. Ji švelniai suėmė mano plaukus ir grubiai kilstelėjo į viršų taip pakeldama mano smakrą ir prikišusi savo veidą prie mano kaklo, giliai įkvėpė. Iš baimės mano kūnu nuaidėjo šiurpuliukai.

- Lana. - piktu tonu pasakė šiosios vardą Kilijanas. Blondinė iškvėpia šiltą orą į mano kaklą ir kaip mat nuo manęs atsitraukia, paleisdama ir mano plaukus.

- Jeigu prie mano akių žadat ją kankinti, aš jums nepadėsiu. - rimtu tonu prašneko mėlynplaukė ir priėjusi prie manęs, pritūpė ir pasakiusi keistus žodžius, kurių nesupratau, virvės kuriomis buvau surišta, atlaisvėja. Pažvelgusi į jos veidą, pastebiu jos dailius bruožus ir kiek siauras akis, kas minėjo, kad ji maišyto kraujo azijietė, kas suteikė jai daug žavesio. - Eime. - trumpai tarė ir prilietė mano pečius. Keista nuojauta sakė, kad galiu ja pasitikėti, tačiau per daug apie viską galvojantis protas neigė tą mintį. Dėja šiuo momentu neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik eiti paskui mėlynplaukę.