teacher // lh [✔️]

37 : feel it

Tylus susitarimas su savimi likti svečių kambaryje netruko labai ilgai. Bandžiau užmigti, bet mano mintys nenustojo kariauti tarpusavy, o pilvas pradėjo reikalauti tiek daug valandų negauto užpildo.

Po ilgo mūšio su savimi, vis dėl to nusprendžiu nusileisti laiptais į apačią. Tai geriau nei sedėti kambaryje kol išauš rytas, plius, aš įsitikinus, kad Luke jau nuėjo į lovą.

Atsargiai sustoju ir nužvelgiu svetainę. Luke išsidrėbęs ant sofos, ranka dengia jo akis kol krūtinė lengvai ir ritmingai kilnojasi. Jis miega.

Pajutusi palengvėjimą atsidūstu. Bent jau neturėsiu kęsti nejaukios tylos po mūsų pirmo kivirčo.

Pirmas kivirčas. Nejučiomis nutaisau susiraukusią grimasą. Mes su Luke niekada nesipykom ir tikrai nemaniau, kad pirmas kartas įvyks dėl kažko tokio kaip Berkley.

Patikrinusi laiką telefone nusigaunu į virtuvę. Dėviu man per didelę pižamą - žinoma, ji priklauso jam. Gal ir kvaila devėti jo drabužius kol mes susipykę, bet languota medžiaga kvepia jo kvepalais ir tai mane ramina. Jam nereikia apie tai žinoti.

Patikrinu šaldytuve esančias dėžutes, nusivyliu pamačiusi, kad jos tuščios. Išskyrus vieną, daržovės su kažkuom ką neįsivaizduoju kaip reiktų pagaminti. Atsidūstu ir atsargiai uždarau šaldytuvą.

- Išalkai?

Krūpteliu, mano klubas trenkiasi į stalo kampą. Suinkščiu ir nejučia nustačiusi kaltą veido išraišką, patrinu raustančią odą.

Luke stovi tarpdury, žemai ant jo liemens kabo nauja pora šortų. Nors ir su juodais paakiais bei susivėlusiais plaukais, jis vistiek sugeba atrodyti padoriau už mane.

Atsitraukiu nuo virtuvės salelės ir pasijutusi nejaukiai nudelbiu akis žemyn.

- N-ne.

- Sėskis, - sumurma jis pasitrindamas sprandą. Jo balsas prikimęs, gilesnis nei paprastai. Staiga prisimenu, kaip budriai jis miega, bet negali būti, kad aš atidarinėjau dėžutes taip garsiai. - Pagaminsiu tau kažką.

- Tu neprivalai to daryti, - skubiai pakratau galvą.

- Nesiginčyk su manim, Sophie, prašau, - tyliai paprašo jis pavargusiu balsu.

- Aš nesiginčyju.

- Tada sėskis, po velniais, - taria jis liepiamu balso tonu. Tada atitraukia kėdę ir pasižiūri į mane griežtu žvilgsniu tikėdamasis, kad atsisėsiu ir pagaliau užsičiaupsiu.

Darau taip, kaip jis sako. Nežinau tiksliai ką bandau padaryti. Atrodo, jog bandau įrodyti kaip stipriai atsiprašau už savo perdėtą reakciją, nors jis irgi turi už ką atsiprašyti.

Luke įjungia viryklę, mano dėmesį patraukia menkiausi jo veiksmai. Jeigu negaliu su juo kalbėti arba jo liesti, tiesiog spoksosiu į jį kaip iškrypėlė ir tikėsiuos, kad nebūsiu prigauta.

Jis pasilenkia, kad pasiimtu kažką iš apatinės šaldytuvo lentynos. Priverčiu save nusukuti akis, kad neišleisčiau keisto garso dėl to, kaip įsitempia jo nugaros raumenys. Niekada nemaniau, kad įmanoma jausti trauką kažkieno nugarai, bet spėju, kad su Luke gali nutikti bet kas.

Tyliu kol jis renkasi dainą, kurią galėtų paleisti. Pasiekęs didžiausią garsą, jis padeda telefoną ant stalo ir švilpaudamas atsirėmia į spinteles.

Įtraukiu skruostus bandydama nepradėti dainuoti kartu. Tai Blink-182 ir viena iš pirmų dainų, kurių Luke man liepė pasiklausyti, aiškindamas, kaip jis dievina ją dėl to, nes ji primena jam apie mane.