teacher // lh [✔️]

07 : short little skirt

sophie: kas per velnias tai buvo?
calum: kas per velnias buvo kas
sophie: mažyte? laižemės sargo kambarėly?
calum: ai, tiksliai. tai.
sophie: taip, būtent. tai.
sophie: ką tu sau galvojai?

- Sophie, - staiga kabineto erdvę užpildęs garsus pono Hemmings balsas priverčia mane krūptelėti ir aš vos neišmetu ant žemės savo telefono.

Įsidedu jį tarp savo šlaunų ir tvirtai suspaudžiu, kad neiškristų.

Jis kilsteli antakį. Išraustu pasižiūrėdama į savo ranką nekokioj vietoj - tarp savo koju.

- Atsiprašau, sere, - sumurmu ištraukdama ranką iš savo tarpkojo ir padėdama telefoną ant stalo.

Jis suzvimbia pranešdamas apie naują žinutę, dar labiau išraustu pamačiusi Calum vardą.

Galiu matyti kaip susiraukia prieš mane sėdinčio pono Hemmings veidas. Šiandien jo lūpoje sidabrinis žiedelis, barzda šviežiai nuskusta. Jis neatrodo vyresnis jei dvidešimties.

Nežymiai pakratau galvą norėdama nukreipti mintis nuo dėmesio kurį skiriu smulkmenoms apie savo matematikos mokytoją. Tai kelia nerimą.

- Kai aš liepiau tau pabandyti pabaigti užduotis be mano pagalbos, neturėjau omeny, kad turi prašyti jos ko nors kito, - piktai prunkšteli jis atsistodamas ir pradėdamas eiti link manęs.

- Negaliu atlikti jų, sere.

- Ir kodėl ne?

- Nes nieko nesuprantu, - tariu savo maža ranka prilaikydama popierių.

Visi tie numeriai man atrodo beprasmiai.

Viskas primena hieroglifus - skirtumas tas, kad net jie neatrodo taip blogai kaip šitai.

Tai keverzonės apibraukytos atsitiktinėmis linijomis kurių aš visiškai nesuprantu ir jis puikiai tai žino.

Ponas Hemmings atsidūsta ir paiemęs iš manęs popieriaus lapą, susiraukia susikoncentruodamas.

Jo šviesiai mėlynos akys skenuoja rausvai užrašytas lygtis. Lyg tyčia tai vienintelis tušinukas kurį turėjau.

- Viskas atrodo teisingai, - galiausiai taria jis po ilgo gyvenimo švaistymo bandant suprasti mano keverzones.

Įkvėpiu be jokio garso. Neturiu žalio supratimo kaip aš sugebėjau kažką parašyti teisingai, bet suprantu tai, kad ponas Hemmings atrodo patenkintas mano darbo, net gi nustebęs. Pasitenkinimas verčia mane galvoti, kad iškęsiu dar pusvalandį.

- Rimtai? - paklausiu, jis linkteli.

- Taip, panele Hayes, - pauzė. - Bet kodėl sustojai? - jis susiraukia padėdamas popieriaus lapą atgal ant mano stalo. Aš irgi. - Spręsk toliau.

- Aš negaliu, - suinkščiu atsiremdama į kėdės atlošą ir dramatiškai užversdama galvą.

- Ir kodėl ne? - paklausia jis kilstelėdamas antakį.

Atsidūstu.

- Mano smegenys neveikia po trečios valandos.

Ponas Hemmings pavarto akis, jo lūpas iškreipia maža šypsenėlė.

- Nemanau, kad tai tinkamas pasiteisinimas, panele Hayes.

- Aš galiu padaryti darbą, - būnu nuoširdi. - Aš tiesiog nenoriu. Dabar.

- Kodėl? - paklausia jis. - Kažkas tavo mintyse?

Taip, tiesą sakant.

- Ne, - man tikrai reikia nustoti meluoti.