Red bracelet (hariana) (LTU)

11 dalis

- Ma, ar tai ką pasakei pareigūnams tiesa?- paklausė Gemma.

Aš krūptelėjau, nes nesitikėjau, kad ji girdėjo.

- Galbūt duris ir uždarei, bet langą pamiršai,- ji lyg skaitė mano mintis.

- Brangioji, kiek aš tau kartų sakiau nesiklausyt svetimų pokalbių?

- Nenukreipk temos, mam. Ar jūs su tėvu skiriatės?

- Harry negirdėjo pokalbio?

- Ne, negirdėjo. Atsakyk į klausimą!

- Taip. Skiriamės.... Aš negaliu gyvent su vyru, kuris šitaip nuskriaudė savo paties sūnų ir yra alcoholikas. Kas jei jam visai pavažiuos stogas ir jis pradės mus ištisai mušt? Kas jei... Jei kas nors iš mūsų mirtų nuo jo rankos? Aš turiu tam užtvert kelią, kol ne per vėlu. Žinau, kad jums jo trūks, bet aš stengsiuos atstoti abu tėvus. Tikiuosi mane supranti.

Gemma žiūrėjo į mane ašarų pilnomis akimis. Jaučiau kaip ir mano akys greit bus tokios pačios kaip jos. Gemma pribėgo prie manęs ir stipriai apsikabino. - Viskas gerai, mam. Aš svarsčiau kada tai atsitiks. Tu jau seniai turėjai tai padaryti. Vos tik prasidėjo visos girtuoklystės. Tu nusipelnei tikros laimės.

Na, štai ir ašaros. Jos užplūdo mano akis kaip didžiulė banga.

Laiptais nusileido Harry. Jis keistai į mus pasižiūrėjo ir toliau ėjo, tik dabar jau purtydamas galvą ir murmėdamas:

- Tos moterys ir jų pms.....

*kitą dieną*

Vaikščiojau parduotuvėje, nes mūsų šaldytuvas beveik tuščias. Žmonės kažkaip keistai mane nužvelgdavo, bet aš nelabai į tai kreipiau dėmesį.

Pagaliau prisikrovus pilną vežimėlį ėjau prie kasos. Kroviau prekes ant prekystalio (a/n nzn kaip tas juodas važiuojantis daiktas vadinas :D), kai išgirdau už savęs pažįstamą balsą.

- Anne, mieloji, kaip laikais?

Už manęs stovėjo mano sena draugė Grace.

- Normaliai. O tu?

- Gerai. Vargšas berniukas. Niekad nemaniau, kad Mark galėtų taip pasielgt. Tikras kiaulė. Sakiau tau jį palikt jau seniai.

- Grace, apie ką tu kalbi?- aš tikrai buvau susipainiojus. Negi kiti žino kas atsitiko? Iš kur?

- Na, apie tai kaip Mark trenkė Harry galvelę į sieną. Vargšas vaikas. O tas suskis Mark pabėgo! Ak, užuojauta, brangioji,- dabar supratau, kodėl visi taip į mane žiūrėjo.

- Na, ačiū, bet iš kur tai sužinojai?

Ji jau norėjo atsakyt, bet kasininkė atsikrenkštė ir pasakė:

- Bus 25 svarai.

Aš atsisukau ir pamačiau, kad visos mano prekės nuskanuotos. Greit išsitraukiau piniginę ir padaviau reikiamą sumą. Susikroviau produktus į maišus ir laukiau Grace.

Vos tik ji pasiėmė savo prekes, aš vėl paklausiau:

- Tai iš kur sužinojai?

- Žinok pusė Londono apie tai šneka. Visi laikraščiai ir žurnalai rašo. Va, matai?- ji parodė savo nusipirktą laikraštį. Ant jo viršelio buvo užrašyta:

"Tragedija Styles šeimoje. Girtaujantis tėvas trenkė savo sūnaus galvą į sieną. Vaikas gavo atminties sutrikimų. Stebuklas, kad jis liko gyvas."

Mano galvoje sukosi milijonai minčių, bet viena buvo ryškiausia.

"Mums reikia iš čia išsikraustyti."

*namie*

Įėjau į namus. Rankos kiek drebėjo, nes aš galutinai priėmiau sprendimą. Mes kraustomės į Holmes Chapel. Ten gyvena mano dėdė, kuris yra turtingas, bet neturi šeimos. Jis gyvena vienas gigantiško dydžio name. Eidama jam paskambinau ir jis mielai sutiko mus apgyvendinti pas save. Taip pat paskambinau mano senam bičiuliui, nekilnojamo turto agentui, kad jis parduotų mūsų namą.

Liko sunkiausia dalis. Pasakyti Harry ir Gemmai, kad mes išsikraustom. Žinau, kad jie turi čia draugų, kurių jie nenori palikti. Bet jie turi suprasti, kad ir aš aukojuos! Prarandu mylimą darbą, draugus ir namus. Pašaukiau juos į svetainę. Tai bus sunkiausias dalykas, kokį aš jiems sakiau.

Pirmoji nusileido Gemma.

- Kodėl kvietei?

Už jos pasirodė ir Harry.

- Prisėskit.

- Manau galim ir pastovėti.

- Tiesiog sėskites!

- Gerai, gerai....

-Tai ką pasakysiu yra labai svarbu. Aš žinau, kad jūs ant manęs pyksite dėl to. Bet taip tik geriau. Ant mūsų šeimos dabar yra užtraukta didžiulė gėda. Nemanau, kad galėtume ją iškęsti.

- Ma, apie ką čia šneki?

- Mes turime išsikraustyti.

Kelias sekundes kambaryje buvo tyla. Tada Harry suriko:

- Ar tu išprotėjai?! Kaip aš paliksiu Niall, Louis, Liam ir Zayn?!-mes su Gemma susižvalgėm. Manau, mūsų abiejų mintyse buvo tas pats:

"Ariana. Tu paliksi ir ją." Mes žinojom, kad Harry buvo ar yra... Ją įsimylėjęs. Dieve, net aklas pamatytų. Nesu tikra, bet manau Ari jam irgi jaučia simpatiją.

*Ari P.O.V.*

Atsikėliau anksti ryte. Naktį beveik nemiegojau. Net nežinau kodėl. Lyg kažkokia... Nuojauta? Nekreipiau į tai dėmesio ir pradėjau ruoštis į mokyklą. Kai atlikau savo įprastą rutiną nusileidau į apačią. Mama kažką labai susidomėjus skaitė.

- Labas rytas!- sušukau aš.

Vos tik mama pamatė mane, bandė paslėpt kažkokį laikraštį. Bet ji tai darė labai akivaizdžiai.

- Ką ten skaitei?

- N-nieko...

Keista, ji niekada nemikčioja. Nusprendžiau palikti ją ramybėje ir papusryčiaut, nes mano pilvas urzgė beveik kaip laukinis šuo.

*mokykloje*

Mokytoja vėl vardino vardus, kad sužinotų ko nėra klasėje. Tiesa, garbaniaus irgi nebuvo, bet tikriausiai vėl vėluoja. Juk čia Harry.

- Gvendolina Shepherd?

- Yra.

Dabar turėtų eiti Harry vardas.

- Leana Surd?

Aš pakėliau ranką.

- Taip, Ariana?

- Jūs nepaminėjote Harry vardo.

- Taip, na Harry nebebus mūsų klasėje. Jis persikraustė į kitą miestą.

Aš negalėjau patikėt. Harry išvyko nieko man nepasakęs? Čia įsivėlė kažkokia klaida. Pasisukau, kad pamatyčiau Zayn, Louis, Niall ir Liam. Jų veidai atrodė kaip mano. Sutrikę ir šiek tiek pikti.

Visą pamoką negalėjau sutelkti dėmesio į mokymasi. Visą prakeiktą pamoką galvojau kaip jis taip galėjo pasielgt. Ypač su manimi. Juk jis žino kaip aš jį branginu.

Mano mintis išblaškė Lou balsas:

- Aš maniau, kad jis mūsų draugas!

- Taip, aš irgi taip maniau,- tariau, kai mano skruostu nuriedėjo ašara.

-----

Srr, kad seniai kėliau :)

#ikurejamochi

Woahh, čia mano ilgiausia parašyta dalis XD