Red bracelet (hariana) (LTU)

18 dalis

18 dalis

*Ari P.O.V.*

- Aš... Na, aš kaip ir maniau, kad... Kad pradedu tave pamiršti, bet... Bet dabar.... Kai tave pamačiau, net nežinau, aš pasimetus savo jausmuose. 

Jis apsikabino mane ir pasakė man į ausį:

- Viskas gerai. Didžiąją laiko dalį aš jaučiuosi lygiai taip pat.

- Ačiū,- tyliai sumurmėjau.

- Už ką? Juk aš turėčiau atsiprašinėti, kad tave palikau ir dėkoti, kad mane prisimeni.

- Ačiū tau už tai, kad atsiradai. Net nesuvokiau kaip stipriai man tavęs reikėjo.

*po mėnesio*

*Hazza P.O.V.*

Sėdėjau savo namuose ir laukiau Arianos.

Per tą mėnesį nedaug kas pasikeitė.

Aš ir Ariana vėl pradėjom daug bendraut ir manau, kad mums tai sekas.

Deja, nieko neprisiminiau. Kad ir kaip stengiaus - nieko. Tik prakeiktas galvos skausmas.

Gali būti, kad aš radau išeitį. Bet tam man reikia Arianos. Be jos nieko nebus. Tikiuosi ji sutiks.

Galbūt po to viskas keisis. Aš, Ariana, vaikinai. Bet man reikia prisimint, net jei ir mirčiau.

Klausiat kodėl man reikia būtent Ari, o ne kurio nors iš vaikinų? Todėl, kad jie man to neleistų. Uždarytų nuo viso pasaulio ir darytų viską, kad neįvykdyčiau to, ką žadu.

Nežinau, kodėl tikiuosi, kad Ari sutiks. Gal ji viską išduos vaikinams, o jie padarys tą, ką aš ką tik minėjau, bet kažkodėl aš tikiu, kad ji mane supras ir padės.

Aš noriu, kad ji būtų šalia, kai tai įvyks. Nesvarbu, kas bus po to. Aš noriu, kad ji žinotų.

Iš mano minčių mane pažadino durų skambutis.

Nieko negalėdamas sau padaryti nukritau nuo sofos iš jaudulio.

Kiek galėdamas greičiau pribėgau ir atidariau duris.

Mano šypsena atsirado veide, kai pamačiau ją.

Ariana mane kažkaip keistai veikė. Vos tik ją pamatau negaliu nesišypsoti.

Ji nusišypsojo man atgal ir pasakė:

- Tikiuosi nepyksi, aš pakviečiau kitus vaikinus.

Mano šypsena nuo veido dingo. Aišku, kad pyksiu! Vaikinai negali sužinoti apie tai! Jie nieku gyvu man neleistų to daryti!

- Ne, žinoma, ne,- pamelavau.

Ji nusišypsojo ir pamojo kitiems įeiti.

Mano draugai su manim pasisveikino ir mes visi nuėjom į svetainę.

- Tai ką žadate veikti per šią pertrauką?- paklausė Liam.

Ak, tiesa, nepaminėjau. Šiuo metu mums vyksta turas, kuriame dabar maždaug 2 savaičių pertrauka.

- Važiuoju su El pas jos tėvus, o tada visi kartu skrisim į Kuala Lampur, Malaizijoje,- pasigyrė Louis.

- Grįšiu į Airiją,- Airių berniukas šyptelėjo.

- Įsirengsiu veidrodžių karalystę viename iš laisvų mano naujo namo kambarių,- visi nusijuokėm iš Zayn.

- Nežinau, dar nesugalvojau,- gūžtelėjo pečiais Ari, o aš vos nepradėjau džiūgauti.

- Mano planas toks: susidedu daiktus, nuvažiuoju į oro uostą pasižiūriu kur artimiausias skrydis ir nuskrendu ten vienui vienas,- savo planą išdėstė Liam.

- Aš turiu vieną idėją, bet dar neaišku ar ji įvyks,- pasakiau aš.

*po 3 h*

*Ari P.O.V.*

Harry visą vakarą buvo kažkoks keistas. Manau palauksiu kol kiti vaikinai išeis, kad galėčiau paklausti Harry kas jam yra.

*dar po 1 h*

Vaikinai atsistojo ir atsisveikinę su manim ir Harry išėjo.

Vos durims užsidarius, atsisukau į jį ir paklausiau:

- Kas tau šiandien yra? Tu lyg kitam pasauly būtum.

- Na... Aš... Skaičiau labai traumuojančią fan fiction,-pasakė.

- Ir kas ten tokio traumuojančio?

- Aš miriau,- pasakė rimtu veidu.

- Ne, o jei rimtai? Kas tau yra?- paklausiau, nes netikiu jo istorija apie fan fiction, kurioje jis mirė. C'mon, kas būtų toks žiaurus, kad nužudytų Hazziniją? Jis per daug mielas, kad mirtų!

- Na, aš kaip ir galvojau... Na, kad...- jis atsiduso,- tiesiog pamiršk. Koks skirtumas.

- Ne, Harry. Aš matau, kad tai rimta. Tiesiog pasakyk. Tu gali manim pasitikėti. Juk žinai tai,- žiūrėjau į jo nuostabias akis. Atrodo keliai linko.

- Na... Tai nėra taip paprasta, bet galiu pabandyt. Na, kai mes koncertavom Glasgow, Škotijoje, salėje aš pamačiau savo tėvą. Jis stovėjo šalia paauglės mergaitės, kuri buvo apsivilkus 1D marškinėlius ir belenkaip taškės. (a/n čia tu, Goda! Su tais marškinėliais, kur tau iš Škotijos parvežiau :3 plačiau parašysiu po dalim. Paskaityk!!!). Kai jis pamatė, kad aš jį stebiu, pagriebė už rankos tą mergaitę ir išsivedė iš arenos. Po koncerto aš paskambinau savo draugui iš Škotijos piliečių duomenų bazės (a/n abejoju, ar toks dalykas egzistuoja, bet....) ir paprašiau, kad jis paieškotų vyro mano apibūdinta išvaizda, nes aš esu beveik tikras, kad jis pasikeitė savo vardą. Ir žiūrėk, taip ir buvo. Dabar jo vardas - Sean Perkel ir jis turi naują šeimą. Ta mergaitė, kur buvo šalia - jo dukra. Keisčiausia tai, kad jai šiuo metu yra 14 metų, o tada kai ji gimė, jis vis dar buvo su mumis. Vadinas, jis turėjo meilužę, kuri netyčia pastojo, o tai išgirdęs tėvas pradėjo gerti. Na, o istoriją po to jau žinai. Tėvas nežinia dėl ko trenkė mano galvą į sieną, aš pamiršau keletą dalykų ir štai dabar stoviu čia. Aš manau, kad tai būtų  vienintelė proga visame gyvenime nuvažiuoti pas jį ir išsiaiškinti kodėl jis tai padarė, o tada galbūt prisiminsiu viską!- Harry mane pribloškė.

- Bet prie ko čia aš?- paklausiau.

- Nes aš noriu, kad važiuotum su manimi.

~~~~~~~~~~~~

Hiii!

Taigi pradėkime nuo Godos.

Tau šį personažą daviau ne be reikalo. Praktiškai dėl jos viskas šioje istorijoje įvyko: tėvas pradėjo gert, trenkė Harry galvą, taip jis prarado atmintį, o iš to atsirado istorija. Taip pat ir su šitos istorijos rašymu. Tu buvai pirmoji skaitytoja, visą laiką padėdavai, kai pritrūkdavau idėjų, keikdavai kai ilgai neikeldavau ir apskritai be tavęs nebūčiau net pradėjus rašyt :**

Sveikinu, nuo šiol tu Harry sesutė mano istorijoje ;)

Na o dėl kitų dalykų, tai man vėl užėjo noras rašyt. (Yay!) Tai jei mama vėl neatims telo (aš svarstau, kaip jai neatsibosta?), tai dalis kelsiu greičiau.

P.s. pabaiga jau artėja ;)

#ikurejamochi