Red bracelet (hariana) (LTU)

21. The End

PASKUTINĖĖ! Myliu ir pasiilgsiu :**

*Ari P.O.V. *

Buvau ligoninėje ir laukiau, kol kas nors pasakys, kad Harry viskas gerai ir jis viską prisiminė. Dieve, prašau, padaryk, kad taip nutiktų. Gyvenime nieko daugiau nesu norėjusi. Galėčiau viską atiduoti vardan jo. Galėčiau iškviesti demoną ir atiduoti jam savo sielą (a/n kažkas per daug supernatural žiūrėjo xdd), kad tik Harry viskas būtų gerai. 

Kažkas palietė mano petį, o aš krūptelėjau, nes buvau užsimerkus ir nepajaučiau kaip tas asmuo atsirado prie manęs.

- Ariana, ar jam viskas gerai?- tai buvo Harry tėvas. Kaip jis drįsta čia rodytis?!

- O kaip jūs manot?!- sušukau per visą koridorių. Velnias, tampu per daug panaši charakteriu į Harry.

- Gerai, suprantu. Bet aš turiu su tavimi pasikalbėti,- jis bandė mane nuraminti uždėdamas savo ranką man ant peties, kurią aš nustūmiau.

- Abejoju,- suurzgiau.

-Ariana, negi tu nesupranti?! Jei Harry atsigaus jis gali neprisiminti viso to. O jei tu liksi šalia jo, jis tikrai bandys tai padaryti!- dabar jau šaukė Mark. Na, bent jau žinau, iš ko Harry paveldėjo tą nesivaldymą.

- Ir ką tu man siūlai?! Palikt jį?!!

-Taip!- ir po šio pokalbio aš pagaliau supratau. Mes niekada negalėsim būti kartu. Tai tiesiog nelemta.

Pradėjau verkti.

Visi tie metai tikėjimo, kad Harry sugrįš ir vėliau tas skausmas, kai supratau, kad jis manęs neprisimena nuėjo veltui, nes mes niekada nebūsime kartu. Niekada neturėsim šeimos, vaikų. Mes negalėsim mylėti vienas kito.

--------

- Panele Grande?- prie manęs priėjo daktaras.

- Taip?- silpnai atsiliepiau.

- Ponas Styles pabudo. Galite jį aplankyti.

*Harry P.O.V.*

Stebėjau baltas lubas ir bandžiau susigaudyti erdvėje, kai pro duris įžengė žavioji brunetė.

- Harry?- ji nedrąsiai tarė eidama link manęs.

- Aš neprisimiau,- mes abu akimirkai nustojome kvėpuoti,- Bet, Ariana, tai ne pabaiga. Mes rasim būdą ka...

- Tame ir yra problema, Harry! Jei tu ir toliau bandysi prisimint, tu žūsi! Šį kartą išsisukai, bet kito nebeištversi! Nei tu, nei aš!- ji beviltiškai verkė.

- Ariana! Tu nesupranti! Aš prisiminiau visą tą įvykį su tėvu ir štai čia guliu gyvas ir sveikas!- bandžiau jai aiškinti.

- Harry, tai neįmanoma,- ji pasidavė. Mačiau tai jos akyse.

- Na, bet aš tikiu, kad būdamas šalia tavęs šiek tiek ilgiau aš pagaliau prisiminsiu!

- Taip, o prisiminęs - mirsi. Aš negaliu to leisti, Harry. Per daug tave myliu,- dabar jau ir aš verkiau, nes nujaučiau ką ji padarys.

- K...ką turi o..omenyje?- vistiek paklausiau.

- Mes negalime būti kartu,- ji negalėjo valdyti savo ašarų.

- Ne, Ariana, prašau,- stebėjau, kaip ji bando nusiimti apyrankę nuo rankos. Jai nepavyko, todėl tiesiog ją nuplėšė ir paliko prie manęs.

- Sudie, Harry,- paskutinį kartą pažiūrėjo man į akis ir išėjo pro duris. Mano širdis plyšo į milijonus dalių. Bet tai nebuvo svarbiausia. Svarbiausia buvo tas pažįstamas skausmas mano galvoje. 

Aš pagaliau prisiminsiu, bet tai nėra gerai, nes prisiminimai mane persekios.

Matyt, dabar aš būsiu tas kvailys, kuris prisimins tai kiekvieną dieną ir lauks kol jo išsvajotoji pagaliau grįš.

---------

BOOM BITCHES!

Okay, tai ne visai tokia dalis kokią planavau, bet taip geriau (gal)

2 SEZONO NEBUS! (nebent įkalbėsit)

Ahh mano pirma baigta istorija. Tokį šūdą čia sumaliau :D

Labai labai labai labai ačiū visoms skaičiusioms ir tikiuosi jums patiko.

Myliu ir pasiilgsiu

#ikurejamochi , kuri vėl nori persivadinti mochi<3to.

Gerai, man jau rauna stogą. Bye!

P.s. nenužudykit manęs už šitą pabaigą!