Memories never die (LTU) /z.m

Du.

- Anna!- spoksodama į savo atvaizdą išgirstu draugės balsą. Mintyse kartoju, kad ji netikra, bet jos atvaizdas ir plati šypsena, galėjo įtikinti bet ką.
- palik..- nesusiprantu kam šnabždu šiuos žodžius. Mano atvaizdas veidrodyje blunka.
- nebūk nuobodi, Anna.- atkerta man, ranka braukdama per savo kaštoninius, banguotus plaukus ir vartydama akis, šokteli atsisėsti ant purvinų mokyklos kriauklių krašto.- kodėl tokia įsitikinusi, kad išgyvenai tik viena?- žvilgteli į savo kiek nutrupėjusius gėlinius nagus, tikriausiai mintyse manydama, kad netrukus turės užsirašyti jų perdarymui. Papurtau galvą, vėl įžiūrėdama save veidrodyje. Ką aš sau kalbėjau? Netvarkingi nagai, turėjo būti mažiausias jos rūpestis, neskaitant savosios žūties.
- Nes sumautai, avariją išgyvenau vienintelė!- jaučiu, kad klykiu. Rudaplaukė mergina savo smaragdo spalvos akimis, nuobodžiai spokso į mano klyksmą, tarsi tuo nieko jai neįrodyčiau. Klykiu vis garsiau, kad Beaul dingtų, kad jos nebūtų, kad jos nematyčiau šalia. Prasidaro tualeto durys ir čia atskuba mokyklos psichologė, seselė ir direktoriaus pavaduotoja.
- Ak, Anna,- papurto galvą psichologė, tikriausiai nesitikėjusi manęs išvyksti iki kito pažadėtojo seanso dėl neva galimai jaučiamo potrauminio streso sutrikimo. Pasisuku į dešinę, kur šalia manęs prieš akimirką buvo Beaul ir jos kūnas jau buvo senai dingęs iš mokyklos tualeto.
- kas nutiko?- pasiteirauja seselė, tiesdama į mane ranką, norėdama įsitikinti, kad suprantu kas dedasi. Papurtau galvą. Ar būtų kas patikėję, jei būčiau pasakius, kad galiu matyti ir kalbėti su mirusia drauge?
- nieko.- atsidūstu, perbraukdama ranka per plaukus. Psichologė vedasi į savo keistą kabinetą. Po ilgo pokalbio, mane paleidžia ir net gi išrašo leidimą šiandien nebegrįžti į pamokas.
Grįžtu į namo, batus palieku prie durų ir nuslenku į virtuvę.
- Anna? Jau grįžai?- sutrikęs mamos veidas virtuvėje. Jos rankose mano mažoji sesutė pro ašarotas akis, valgo vaikišką košę.
- taip. Nebuvo dviejų pamokų.- meluoju, nė nesistengdama atrodyti labai įtikinama. Mano gyvenimas buvo mano reikalas. Ji linkteli ir drąsiai pasprunku iš virtuvės, nesisiūlydama padėti pagaminti pietus ar prižiūrėti sesę. Nuskubu į vonią ir spoksau į veidrodį. Tikriausiai tai tapo mano gyvenimo užsiėmimu nuo tada kai buvau išleista iš ligoninės. Spoksojau į pabaisa tapusį savo kūną ir negalėjau pakęsti kiekvienos detalės jame. Po avarijos liko ne tik prisiminimai ir kaltė. Liko daugybė randų, kurių paslėpti nesistengė gydytojai – jie sakė svarbiausia buvo išlaikyti mano kūną gyvą, bet ar išties tai buvo svarbiausia? Per mano nudarą rėžėsi milžiniškas randas – jie minėjo, kad aš buvau per arti apvirtusio autobuso langų, nieko nesigėdinantis randas stypsojo ant šlaunies – pasak jų, seno autobuso sėdynės buvo nesaugios vežti mokinius. Ir likę smulkūs randai išbarstyti po visą kūną – kai kurie siūti, kai kurie sugijo savaime. Todėl nemačiau prasmės tausoti savo kūną, lyg kokybišką prekę, nes aš jau buvau brokuota, todėl keletas naujų randų, nieko nepakeis.
Brūkšteliu vieną sykį per riešą ir atsisėdu ant vonios grindų. Antrą kartą – kad pajusčiau skausmą. Trečią kartą, nes buvo gražus skaičius, kurį visad kartodavau.
Už šeimą, priešus ir draugus.
- taip nieko nepasieksi.- į mane žiūrėdama tarsteli Beaul, atsisėdusi ant vonios kraštelio.
- geriau ašmenimis per gerklę?- abejingai klausteliu draugės?
- Nieko nedaryk.- drąsina mane.
- tiesiog išnyk.- jaučiu tylų savo balsą ir akimirką po smulkių pjūvių, išties mirusios draugės vaizdas akimirkai išblunka.