Memories never die (LTU) /z.m

Keturiolika.

Mane pabudina garsus jo kvietimas. Kai nusileidžiu laiptais iš tamsaus svečių kambario, saulė dar tik kyla ir pati apsimiegojusiai trinu akis, bandydama jas pripratinti prie šviesos. Svetainėje mano basos kojos šąla ant vėsių medinių grindjuosčių, tačiau kūną užlieja staigus karštis kai pastebiu, kad rankose jis laiko ginklą ir netrukus jį užtaiso. Pilkos spalvos ginklas, lengvai numetamas ant stalo, kuomet jis užgirdęs mano žingsnius, atsisuka į mano pusę. Jo žvilgsnis atrodė dar rimtesnis, nei jį įpratau matyti per pastarąją parą. Vakar dieną išgerti nuskausminamieji baigė veikti prieš kelias valandas ir jau kuris laikas varčiausi minkštoje lovoje it sužeistas ruonis. Tamsoje negalėjau įžiūrėti skausmo – nežinojau ar siūlės neplyšo ar žaizda nepradėjo kraujuoti, nes skaudėjo taip stipriai, kad įtariau, jog mano viduje kažkas tą skylę draskė nemaloniais dantistų įrankiais.

- taip?- Mano balsas tylus, dešiniu delnu spaudžiu kairį petį, tikėdama, kad galbūt skausmas kiek nurims. Žinau, kad pastebi mano liūdną ir niekingą skausmą, tačiau jam nelabai parūpsta kaip laikosi mano kūnas, po šūvio ir jo akomponuotos mini operacijos virtuvėje tarp spintelių. Skubiai atsistoja ir už juosmens užsikiša ginklą, lyg nieko nevyktų. Netrukus pagriebęs mane patempia į rūsio pusę ir pamanau, kad ten baigsiu savo nė neprasidėjusią naują dieną. Galiausiai gerumas visada išgaruoja, naujos dienos pradžioje. Bet jis sustoja prie pat rūsio durų, atgręždamas mano veidą, kad sutikčiau jo rimtą ir bauginantį žvilgsnį. 

- negali iš ten išeiti. Negali rėkti, vaikščioti ar kvėpuoti.- atidžiai mane stebėjo, norėdamas įsitikinti, kad sekiau kiekvieną jo nurodymą.- iki tol kol pats neparsivesiu.- noriu klausti, tačiau abu išgirstame kažkokį didžiulį triukšmą lauke. Ir nieko nelaukdamas stumteli į rūsio vidų, užtrenkdamas duris. Suklumpu nuo tokių greitų veiksmų ir nukrentu kelis laiptus, kol spėju įsikibti turėklų apačios. Pajaučiu skausmą kojoje, pastebėdama ganėtinai gilų įbrėžimą per šlaunį ir netrukus švelniai pro jį išlendančius netvarkingo dydžio raudonus lašelius. Megztinio rankove nubraukiu kraują ir baigiu lipti laiptais žemyn. Užlendu už laiptų, nežinodama kodėl taip stengiausi. Net jeigu nežinojau, kas vyko, kodėl kūnui jaučiant baimę, taip stengiausi išlikti?

- kalės, taip visada elgėsi.- mane pertraukia Beaul, atsisėsdama šalia manęs. Mūsų pečiai remiasi ir draugė prisitraukia kojas prie krūtinės. Spoksau į savo kraujuojančią koją, akimirkai užmiršdama dusinantį skausmą petyje. Draugė pavargusiai nunariną galvą ant mano sveikojo peties ir atrodo, galėčiau prisiekti pajuntu ant jos svorį.

Tyliu, kaip ir buvau liepta. Nors viskas skambėjo taip nelogiškai – juk jei dabar jis nenorėjo, kad mane kas girdėtų, tuomet ar jis girdėjo mano klyksmus, kai buvau čia užrakinta?

Pasigirsta skubus durų atidarymas, laiptais po truputi lipa sunkus kūnas ir laiptai bauginančiai treška. Suprantu, kad tai per sunkūs žingsniai, kad būtų mano pagrobėjo. Jaučiu, kad jis dairosi, blausioje šviesoje, tačiau nesugalvoja patikrinti už laiptų. Jis vėl pakyla spiegiančiais laiptais, bet durų neuždaro.

- jos čia nėra.- girdžiu kažkokį šurmulį ir atrodo atpažįstu juodaplaukio suinkštimą iš skausmo ir kažkokį griežtą balsą vis garsiau kartojantį klausimą „kur ji?".

- atvesk ją man.- vyriškas balsas rėkia. Netrukus pastebiu juodaplaukio šešėlį krentantį ant rūsio sienų, susidariusį nuo šviesos sklindančios iš koridoriaus. Atrodo buvo keista, kad po kelių dienų, jo matymo, jau galėjau atpažinti jo šešėlius, žaidžiančius ant sienų. Skausmingai lėtais žingsniais jis nulipa žemyn ir nepastebėjęs manęs aplink, atsisuka į laiptų pusę. Visiškai mažoje šviesoje matau, pasikeitusią laikyseną – dabar jis stovėjo kiek mažiau bauginančiai tiesiai. Jis nieko netaria, tik pačiupęs už riešo mane ištraukia ir pradeda tempti į viršų. Nesipriešinau, nes nelabai rūpėjo kas ruošėsi mane pribaigti – ar manasis pagrobėjas ar kažkokie nepažįstami žmonės, apdovanoję juodaplaukio namus vizitu. Koridoriaus šviesoje pastebiu jo subraižytą veidą, per ranką ėjo gili pjautinė žaizda. Mano kūnas pradeda drebėti ir šią akimirką į galvą topteli mintis – kad vis dėl to aš bijau mirti. Ir matant, kaip buvo pasikeitęs žiaurus žudikas, nesijaudinęs, kad pražudė vienuolika žmonių, mano venomis iš naujo, lyg garo varikliu, pradeda pulsuoti kraujas ir apmirusios mintys ima šuoliuoti šviesmečiai, gyvenimais, atrodo tik dabar suprasdamos kur išties buvau pakliuvusi.
Bet svarbiausia buvo tai, kad aš nenorėjau mirti.

Mano riešą paleidžią ir netikėjai nukrentu ant kelių, svetainėje, prieš kelis nepažįstamus vyrus. Iš baimės, akyse kaupiasi ašaros, tačiau jaudulio metu, man nebeskaudo kūno.

- pabaik, atlikti darbą, už kurį tau buvau sumokėjęs.- kažkur girdžiu balsą, tačiau nematau kalbančio žmogaus. Matau, kaip juodaplaukiui įduodamas jo ginklas. Neatrodo, kad pastebiu kokią nors emociją išsprūstančią iš jo veido ar žvilgsnio. Tačiau jis vis dėlto sunkiai nuryja seiles. Spoksau į jį, klūpėdama ant kelių, svetainėje, kurios taip ir nebuvau spėjus įsižiūrėti. Atrodo tai buvo dar akimirka, kuomet turėjau melsti pasigailėjimo, žemintis visų jų akivaizdoje.
„o jie maldavo, klykė. Klūpėjo ant kelių, praradę bet kokį likusi orumą, maldavo pasigailėjimo. Jie sakė, kad jeigu, juos paleisiu, daugiau aš jų nematysiu, daugiau aš nieko apie juos negirdėsiu ir manęs neįduos. Ir aš žinojau, kad jie išties dingtų, niekad manęs neįduotų. Bet, mieloji, aš jiems vis tiek suvarydavau kulką į galvą." Girdžiu galvoje, pasikartojančius jo žodžius, kuriuos man sakė dar vakar. Prisiminime, atrodo net iškyla jo savimi patenkintas žvilgsnis.

Paskutinį kartą apsižvalgau po kambarį, vis dėl to norėdama įsiminti bent dalelę jo. Pastebiu Beaul besišypsančią ir tokią gražią, kaip niekad atrodo tokios dar nebuvau mačiusi, net tada kai buvo dar gyva. Ji atrodo švytėjo kaip angelas, šviesiais drabužiais, o rankoje laikė pažįstamų gėlių puokštę. Tuomet vėl žvilgteliu į vieną stambų vyriškį, prasibraunantį pro stambius vyrus ir gerklėje pasidaro sausiau nei dykumoje. 

- Juk sakeisi esantis geriausias. Pribaik ją,- piktai subumba mano tėvas, nepatenkintas, kad viskas truko per ilgai. Tikriausiai jis buvo atėjęs pasiimti mane atostogų, kaip tai buvo liepęs daryti apylinkės teismas, prieš septynerius metus.