Memories never die (LTU) /z.m

Septyni.

- Ar pastebėjai ją?
- ji tikrai čia!
- Anna! Kaip smagu tave matyti!- apglėbiau rankomis save, bandydama nudelbus akis, vaikščioti po kambarį. Buvo klaida čia ateiti. Didžiulis Harper tėvų namas, tik nutolęs tik keturis kvartalus nuo manųjų, leido per garsiakalbius pačio didžiausio garsumo muziką, kad atrodė jog visas miestas buvo tapęs vienu dideliu naktiniu klubu. Lauke, po dekoratyviniais tvarkingais ir išpuoselėtais Harper tėčio krūmais, vėmė kelios merginos, nuo jų veido kartu su prakaitu varvėjo kreminis makiažo pagrindas. Prie įėjimo, prisilakę vaikinai kaip mokinukės klapsėjo akimis, pamatę mano gyvą siluetą. Kiek pasistumdami į šalis, kaip karalienę, nutiesę vorelę, leido man praeiti. Tuomet visi, lyg kažkas išties staiga būtų užtrimitavęs įžymią trimitų garsą, arčiau esantys žmonės koridoriuje taip pat pastebėjo sėlinantį kūną kaip išbadėjusią lūšį, besiruošiančią išpjauti visas kiemo vištas. Jie šnibždėjosi ir tuomet žinojau, kad pasirodyti čia, buvo prasta mintis. Bet aš stygau būdų kaip akimirkai nutildyti tą cypiantį stabdžių spiegimą ir dūžtančių stiklų, garsus savo galvoje.
Dabar buvau čia ir ką turėjau daryti? Prisigerti kaip gerdavau, kai eidavau čia su drauge? Šokti, taip viskas būtų taip pat? Ir pamiršti gyvenimą, ką puikiai galėdavau daryti, kai jausdavausi vieniša? Mano kūnas, sukiojasi ir trankosi į girtus kūnus, kurie netikėtai išlenda kelyje, bandant nusigauti į virtuvę. Aptemdytoje virtuvėje, vaikinas apglėbęs merginą per juosmenį, prispaudęs ją prie sienos bučiavo ją stipriai, kol mergina pirštais vėlė jo plaukus. Virtuvės sala, nukrauta ir apipilta išpiltais gėrimais, didžiule alaus statine ir iš plastikinių stiklinių pastatytas bokštas. Į kambarį vis veržėsi matyti mokiniai, kurie užsukdavo susimaišyti naujų gėrimų. Daugelis jų nepastebėjo, manęs, atsistojusios į kitą kampą, netoli pilkos spalvos šaldytuvo. Galiausiai įsipilu alaus iš pustuštės statinės ir grįžtu į kambarį, kuriame visi šokosi, trynėsi savo suprakaitavusiais kūnais, dalindamiesi savo mikrobais.
- brangioji,- kažkas tyliai sušnabžda į ausį, rankomis apglėbia per liemenį, taip neleisdamas pasisukti į žmogų. Įtariau, kad tai pusgirtis vaikinas, kurio mergina turėjo panašios spalvos plaukus ir buvo panašaus ūgio kaip aš. Jo šiltas kvėpavimas, atsimušė į sprandą ir nemalonus jausmas krūtinėje vertė norėti bėgti. Kažkas buvo pažįstama jo balse ir galėjau svarstyti ar tai buvo mano kuris nors klasiokas, kažkada buvęs pažįstamas? Niekas mūsų nematė, o jei ir matė, tikriausiai galėjom pasirodyti įprasta pora. Žvelgiau į tiesiai, tarsi būčiau suparalyžiuota ir žvalgiausi į pusgirtį kambarį, pilną žmonių.
Tuomet pastebėjau viduryje, kaip deivę, kaip kažką nežemiško Beaul, didžiulėje šokančioje minioje, o ją apšvietė iš kažkur krentanti, teisingai nutaikyta, blausi šypsena. Jos pakeltos rankos į viršų, atsipalaidavęs veidas, užmerktos akys, privertė galvoti, kad ji išties yra čia. Kad laiminga šoka minioje, kad netrukus prie jos prieis žavus vaikinas.
- kvėpuok.- vėl tas pats balsas sušnibžda į ausį ir jaučiu jo lūpose žaidžiantį šypsnį. Pajaučiu kaip iškvėpiu sulaikytą orą ir vėl suspurdu jo glėbyje, bandydama atsisukti į jį.
- tu mane su kažkuo maišai.- tarsteliu jam, tačiau jo balsas neatrodė apgirtęs, palyginti buvo žvalesnis nei mano, o aš nė dar nebuvau spėjus išgerti savo alaus. Beaul vis dar šoko minioje, žmonės nereagavo į jos būvimą šalia.
- nemanau, mieloji.- jo balse vis girdėjosi žaismingumas, tarsi jis tuo mėgavosi. Tikriausiai tikrai nesuprato, kas dėjosi aplinkoje.
- dabar mes lėtai išeisime. Tu nerėksi ir nesimuistysi.- jo balsas praranda žaismingumą, pasidaro grėsmingas ir galėčiau tarsi pripažinti, kad jaučiu kaip kūną nuvilnija drebulys, tarsi nujausdamas, kad kažkas ne taip. Netrukus pajaučiu šaltą metalinį daiktą, stipriai priglaustą prie nugaros kairiosios pusės, kol kita ranka stipriai spaudė prie savos krūtinės.
Tuomet tikrai įsitikinau, kad jis nieko nesumaišė.