Memories never die (LTU) /z.m

Dvylika.

Kambarys buvo per daug tvarkingas, bet labai tamsus, net tuomet kai į jį žiūrėjau pro ašarotas akis. Tamsūs sienų tapetai, tamsūs baldai ir uždangstytos užuolaidos.
Kambarys tiesiog visa esybe traukiantis liūdesį, pyktį ir neviltį.
Galbūt grįžus į namus, reiks ir man tokių tapetų.
Ant sienos kabėjo visiškai neskoningas paveikslas su kažkokia žolių nuotrauka, pro kurios plyšius galėjai stebėti banguojančią jūrą, pagauną nejautros memento ir per daug saldžią, kad kam nors patiktų. Mane čia paliko, kuomet pats juodaplaukis susiuvo žaizdą.
Be jokių nuskausminamųjų, be jokios pagalbos, tik beviltiškai klykiant per visus namus, kai kiekvieną kartą odą rėždavo naujas dygsnis, nauja mintis, kodėl aš dar buvau gyva, pildydavo mano kūną, kaip nuodai, kuriuos norėjau išgerti iš taurės, kaip paskutinę vakarienę. Jis įdavė kelis drabužius, kad persirengčiau, ir nevilkėčiau suplėšyto megztinio ir kruvinų kelnių, palikdamas mane tikriausiai mano naujame kambaryje. Tikriausiai namas buvo gerai izoliuotas nuo aplinkinių, kad taip pasitikinčiai leido vaikščioti po namus.
- jis neįtikėtinai draugiškas.- kol persirengiu, sunkiai pakeldama kairią ranką ir dar kelis kartus aimanuodama iš nenuvaldomo skausmo, Beaul guli įsipatoginusi vidurį lovų kaire alkūne atsirėmusi į dekoratyvines pagalves spoksojo tai pro langą, tai į laikrodį kabantį ant sienos.
- kai vos tavęs nenužudo.- sumurmu, bet ji išgirsta. O kaip gi kitaip?
- na tavęs, bent jau vos nenužudė. Kai kam pasiseka ir dar mažiau.- liūdnai šypteli draugė, nušokdama nuo lovos prieina prie uždaryto lango.
- gal gali atidaryti? Noriu pasigrožėti šviesa.- šypteli ji. Lėtai prieinu prie lango, patraukdama uždangstytas tamsias užuolaidas į šalis. Jau pradėjusi lėtais žingsnis ir tobula poza, į žemę leistis, balta saulė, pameta kelis spindulius tiesiai mums į veidą. Pasisuku į draugę, tarsi apimta laimingo vaikiško džiaugsmo, tačiau spinduliai jos neliečia, ją perskrodžia kiaurai ir ima dūkti ant pilkų raštuotų medinių grindų.
- Nuostabi diena nemirti.- priduria ji, reikšmingai pažvelgdama į mano subintuotą petį. Atrodo dar galėjau jausti neišdžiūvusius skruostus nuo tokios daugybės ašarų. Galiausiai jis man davė vaistų – kai viskas buvo baigta, kai užrišo mazgą it dailų kaspinėlį ir paslėpė jį po storu marlės sluoksniu.

Atsisėdu ant lovos, vis stebėdama draugę, saulės spindulius ant žemės ir svarstydama, tai koks tas jausmas būti mirusiai.
- Beaul..- prabylu aš. Ji atsisuka į mane, tikriausiai suprasdama ko noriu klausti ir prisidėjusi pirštą prie lūpų papurto galvą.- tikriausiai buvo per daug skaudi tema. Galbūt aš turėjau dar truputi palaukti ir susižinoti pati, nes buvau įsitikinusi, kad ilgai manęs jis čia nesiruošė laikyti. Ir netikėtai kaip žemę užplūdę arktiniai vėjai, manęs pasigailėjimo akcija baigsis ir sutryps kaip mažą skruzdėlę.
Beaul plaukai paleisti, jos plaukuose vienišas laukinės gėlės žiedas. Kūnas vis lūkuriuoja prie lango, stebi pasaulį ir kaimynystę. Jo namas nebuvo kažkur nuošaliai, kažkur suprantamai ir tuo pačiu nelogiškai. Mes buvom kaimynystėje, šalia stovėjo dar vienas namas, galėjau matyti dviejų kambarių langus. Tikriausiai tai buvo vienas iš tų rajonų, kur turtingi šikniai, norėjo pabėgti nuo miesto triukšmo – bet kam reikėjo bėgti, kai miestas buvo palyginti mažas? Tačiau ko turtingi apgavikai nepadarytų, kad galėtų pasislėpti savo melagingas burnas ir bejausmius gyvenimus?
- ar tu visada žinojai, kad tai jis?-turėjau paklausti bent vieno klausimo, kuris kraujavo mano kūne it atvira žaizda.
- turbūt.- neatsisukdama į mane, vis žvelgdama į šviesą, trūkteli pečiais.
- ar norėtum jam atkeršyti? Kad jis tave pražudė.- ji atsisuka į mane ir šypteli, atrodo tokia atsipalaidavusi. Ilgą laiką kambaryje vyrauja kažkokių jausmų pripildyta tyla. Mano galvoje ji šniokščia kaip krioklys, kaip nežinomi garsai, kuriuos girdi pabudęs po košmarų.
- o ką manai tu čia daranti?- jos balsas išsikreipia, jaučiu piktdžiugą ir panieką.
- aš maniau, kad mes draugės.- žiūri tiesiai į ją, matau veidą perkreipiančias emocijas, netrukus ji paslepia po pašaipos kauke.
- kiek tu dar visko nežinai, Anna. Baisu, kad ir numirsi, taip nieko ir nežinodama.- atsiremia į, prie sienos stovintį, stalą, ranka perbraukdama per plaukus. Tačiau daili, laukinė iš pievų nuskinta, gėlė nė nesujuda jos plaukuose.
- kodėl tu taip elgiesi? Kodėl taip nekenti manęs?- noriu šaukti, tačiau mano balsas praradęs viltį, paprasčiausiai ieškantis atsakymų iš mirusios draugės. Ar mes buvom dar draugės?
- nes išgyvenai tai tu.