Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt keturi.

Grubiai nustumia ant žemės, suimdamas už riešo ir prirakindamas ranką prie radiatoriaus. Negalėjau suprasti, kodėl jis taip elgėsi.

- tu sakei, kad galiu tavimi pasitikėti.- iš vaikino lūpų pasprunka kikenimas, tarsi būčiau vakaro komikė. Patikrinęs ar tikrai užsirakino, lieka tupėti prie manęs ir suėmęs už smakro, nori kažką sakyti, tačiau tyli.

- mieloji, aš tiesiog prašiau, kad pasitikėtum. Niekad nesakiau, kad turėtum.- pabučiuoja į skruostą ir nuvilgyta nejaukumo, skubiai bandau atsitraukti nuo jo.- tu dar to nesuprasi.- iškvėpdamas orą, šypteli.

- ar tu įsitikinęs?- buvau įpykusi, norėjau jam trenkti, tačiau būnant viena ranka prirakinta, tai nebūtų buvęs geras sprendimas.- aš kaip užkeiktoji - vienintelė išgyvenau avariją. Į mane taikėsi žudikas, kuris nieko nepasigaili, įsiutęs vyras, kurį turėčiau vadinti savo tėvu ir vis tik.. aš dar gyva.- dabar šypsojausi aš.

- ak, Anna..- jis papurto galvą, arčiau manęs prisistumia kėdę, su didžiuliu dulkių sluoksniu. Atsisėdęs prieš mane, atrodo it ruoštųsi skaityti pasaką prieš miegą, šypteli.- man išties tu nerūpi.- jis išsitraukia ginklą ir demonstratyviai jį užtaiso. Kambario spalvos, maišosi su realybe ir svajonėmis. Drebantis kūnas išsiduoda.- aš tikrai galėčiau tave nušauti, lygiai kaip visus. Kaip planavau ir kaip tą norėjau padaryti visas pastarąjį laiką. Tik yra viena problema.- trukteli pečiais ir nuo veido dingsta prieš tai buvusi pašaipi šypsenėlė. Ją paslepia rimtas ir grasus balsas, stiklinės akys ir kūnas virpa lyg kažkas plikytų verdančiu vandeniu.- tavo mylimasis tėvelis, nepalieka liudininkų, kai pirmasis planas nepavyksta.- jis atsiremia į kelius, pasilenkia į mane ir jaučiu kaip neapykantos pilnas žvilgsnis bando pražudyti mane.- ir būtina tau buvo išsikapstyti iš tos avarijos gyvai?- pakreipia galvą į šoną. Mane pykino, visa graužatis grįžo ir daužė kūną beisbolo lazda.

- tai tu mane saugai?- iškošiau pro gerklę it semtuvę. Spalvos maišėsi, kambarys vis tamsėjo, naktis vis labiau smelkėsi į kaulus. Ne itin ką turėjau pridurti. Tai buvo nepriekaištinga kalba ir jei mano ranka nebūtų prirakinta, būčiau nuoširdžiai paplojusi.

- man tik reikia išlaikyti tave gyvą, kol sugalvosiu kaip pačiam išsisukti.- trukteli pečiais lyg tai buvo pats elementariausias dalykas.- man tik reikia, kad tu kvėpuotum. Kaip atrodysi, jausiesi ir ką veiksi nerūpi.

- tai mane čia paliksi?- maniau, kad žinojau atsakymą, tačiau krūtinėje kybanti bedugnė, prašėsi didesnio aiškumo. Nežinau kodėl – ar norėjo išties įsitikinti, ar delsė su pagrobėju, kad nereikėtų čia likti vienai.

- supranti, tu kaip magnetas. Aš bandau paslėpti tave, tačiau jie tave vis suranda. Bet galbūt čia, apleistoje gamykloje, visiškai neturinčiai nieko bendro su mano gyvenimu, tavęs niekas nesuras. Turėsiu laiko dviem interviu ir galbūt net sugalvosiu planą, kad pagaliau galėčiau tave pribaigti.
Buvau teisi, jis neturėjo jausmų. Ir visas neužtikrintumas ir pažeidžiamumas buvo tik puikiai suplanuota vaidyba.

- grįšiu po dviejų dienų.- šypteli. Nuleidžiu galvą į purvinas ir dulkių pilnas grindis. Čia tikriausiai buvo milijonai vorų ir tūkstančiai pelių.- nesijausk vieniša.- atsistoja ir ruošiasi eiti pro duris, tuomet sustoja.- nors tikriausiai ir nesijausi. Juk turi nematomą, mirusią draugę.- nori jau uždaryti duris. Tuomet pasiduodu neapykantai, tarsi mane tai būtų užvaldę. Ir išprovokuotas įniršis veržiasi iš manęs kaip vanduo iš fontano.

- būtų gyva, jei ne tu.- maniau, kad tai jį paveiks, kaip žodžiai veikė dar naktį, kad pamatysiu kaltės pilną žvilgsnį, tačiau juk viskas buvo netikra nuo pat pradžių, juk pasitikėjau juo, kai to daryti niekad negalima. Jei staiga, rašyčiau knygą apie pagrobimus, pirma taisyklė būtų tai, kad niekad negali pasitikėti savo pagrobėju. Net jeigu jis pasigailėjo tavęs daugiau kartų, nei bandė nužudyti. Jie visada turi savo priežasčių tai padaryti.

Pro beveik išdužusius langus, saulė geso horizonte ir stebėdama jos šešėlį ant sienos, galėjau suprasti, kad ateinančios naktys bus labai šaltos – jis nepaliko papildomų rūbų ar antklodės. Matyt, jam tikrai reikėjo manęs, kad tik kvėpuočiau iki toj kol sugalvos planą, kaip pačiam išsisukti.

Bent jau dabar žinojau, kodėl tiek laiko jis mane saugojo.

Kambarys aptemsta ir tyla, daug ramesnė nei tada rūsyje, apgaubia savo nematoma antklode. Žinau, kad aplink, mažiausiai dešimties kilometrų spinduliu, buvau visiškai viena. Tai buvo senas, apleistas gamyklos kompleksas, nustumtas tolyn nuo miesto ir bankrutavęs tikriausiai prieš dvidešimt metų. Buvau visiškai viena, prirakinta prie seno radiatoriaus, numesta ant purvinos žemės ir neturėjau kaip pabėgti. Beveik prie mano kojų buvo pabirusios šukės iš sudaužyto lango, voratinkliais apipinti betono kampai ir likę keli mediniai baldai. 

Jei būčiau galėjusi pabėgti, tuomet šįkart tai būčiau tikrai darius. Staiga sužinojus priežastį kodėl buvau likusi gyva, atgimė noras maištauti ir kovoti už gyvybę, nors galiausiai pabaigoje tikriausiai pati dėl niekur nedingusios kaltės, būčiau nusižudžiusi.

- baugi vieta, tiesa?- pasirodė tamsus šešėlis naktyje, žygiuojantis po kambarį kaip Spragtukas ir mindžikuojantis kampuose kaip išsigandusi pabaisa. Tačiau tai buvo tik Beaul, tamsoje kaip niekad ryški. Jos rudos garbanos buvo surištos į paprastą kasą, padažytos lūpos ir akys, o pati vilkėjo plėšytus džinsus ir raudoną megztinį.

- aš norėčiau čia gyventi.- prisiminiau mūsų žaidimą, kuomet iš nuobodulio neturėdavome ko veikti, važiuojant į mokyklos organizuotas ekskursijas. Važiuojant keliu, galėdavai visko pamatyti pakelėse – nuo turtingai atrodančių smėlio spalvos kavinių iki apleistų pastatų. Todėl mes visą kelionę prasiginčydavome, kur norėtume gyventi ir kaip gyventi, remiantis matomais vaizdais. Kadangi vieną kitą pažinojome išties neblogai, atkirsdavome, kad tai būtų kuriai nors iš mūsų neįmanoma.

- čia gyvena narkomanai.- Beaul prisidėjo prie žaidimo, tik šįkart jos replikos buvo trumpos ir aštrios.

- galbūt norėčiau būti viena iš jų.- apsimetu, kad svarstau, nes tai ankščiau padėdavo pakelti draugei nuotaiką.

- nenorėtum. Ir šitas žaidimas jau pabodęs.

- kol buvai gyva, tau jis patiko.- nutylu, svarstydama kiek kelionių turėjome kartu ir kaip niekad nesusimastėme, kad kažkuri bus paskutinė.

- Būtent, Anna, kol buvau gyva.- nebuvau suvokusi, kad tai buvau pasakiusi, kol draugė neužsikabino už to vienintelio žodžio. Po to, nebežinojau ką turėjau jai pasakyti, jaučiau kaip vėsus oras, po truputi apkabina kūną ir kol kas galėjau tik svarstyti koks šaltis apims mane kai naktis pilnai atslinks į apleistą kambarėlį. Kažkodėl svarsčiau apie mačią mirtį, daugiau nei bet kada. Todėl kol šalia manęs dar buvo draugė, visą tą patyrusi, jaučiau, kad turiu paklausti.
-Beaul?- pasisuku į priešais mane atsisėdusią draugę.

- ką?

- ar labai baisu mirti?- ji sunkiai atsidūsta, ranka perbraukia per supintus plaukus.

- mirti nebaisu. Baisu, kas po jos laukia.