Memories never die (LTU) /z.m

Septyniolika.

Spoksau į raštelį, tarsi būčiau išduota, tarsi galiausiai išties praradusi viską kuo kada nors tikėjau. Papurtau galvą ir skubiai suplėšiusi įmetu į šiukšliadėžę. Buvau pavargusi, todėl skubėjau grįžti į savo kambarį, nesutikdama vaikino, nes nežinojau ar nuolatinę rūškaną jo miną, būčiau išlaikiusi ant savo pečių. Skubiai lipau laiptais, kuomet pajutau, kad mane sustabdo juodaplaukis į ranką įduodamas ganėtinai pilną plastikinį maišą. Ar tai buvo kokia šventė ar turėjau išnešti šiukšles?

- visi dalykai, kurių gali tau prireikti.- patrūkčioja pečiais.

- kodėl dabar?- suraukiu antakius ir žiūriu į nueinančio vaikino nugarą.

- prieš kelias dienas, buvau įsitikinęs, kad ilgam neapsistoti.- pavargusiai papurtau galvą. Išties tai darėsi juokinga, neturėjau jėgų suprasti ką sakė. Mano pagrobėjas, kuris jau du kartus ruošėsi mane nužudyti, bandė užsiminti, kad ruošiasi mane pasilikti, kaip šunį, priglaustą iš gatvės.

- tau išties rūpi, kad likčiau gyva, tiesa?- didžiulis plastikinis maišas, neleido susidėti rankų ant krūtinės, kad jausčiausi labiau pasitikinti savimi. Jis nieko neatsako, tik trumpam sustojęs, su dar viena pašaipia šypsenėle žaidžiančią ant lūpų, žvilgteli į mane per petį. Abu žinojom, kad viskas ką sakiau dabar, buvo balandžio pokštas, o mano lėtas gyvenimas netikras.
Palieku maišą prie durų ir atsisėdu prieš veidrodį, padėtą ant mažyčio darbo stalo, priešais lovą. Man reikia Beaul, kad grįžtų jos aršioji, kerštingoji pusė, kuri išlindo tik po jos mirties ir padėtų suprasti kodėl. Kodėl mano tėvas – pasak mamos svarbiausias vyras mano gyvenime taip troško manosios mirties?

Veidrodyje, atrodo matau teismo salę, verkiančią mamą, ir mane sėdinčią, tetos pašonėje, kol teisėjas priima keistą nuosprendį – mano tėtis buvo laisvas žmogus, atleistas nuo tėvystės, tarsi nekaltas kalinys ištrauktas iš elektros kėdės. Teisėjo nuosprendis neginčijamas ir mano tėtis per visą posėdį nė sykio ne žvilgteli į mano pusę, tarsi išties jis manęs niekada nepažinojo ir negalėjo net pagalvoti, kad turėjo dukrą. 

Papurtau galvą. Dar sykį ir dar sykį, tikėdamasi iškratyti rudomis medinėmis lentomis iškaltą teismo salę, prakaituotų žmonių kvapą ir saldainių popieriuko šlamesį, kai teta juos slaptai dalino, kad ramiai išsėdėčiau visą teismo posėdį. Vaizdai išnyksta, plona ir siaura gija nutrūksta ir aš vėl tamsiame pagrobėjo svečių kambaryje, spoksau į savo atvaizdą veidrodyje.
Neišlendu iš kambario, negalėdama išmesti žodžių iš tėvo raštelio ir galvos. Ar juodaplaukis žinojo priežastį kodėl turėjau mirti? Ar jis sutiko su priežastimi, kodėl turėjo tai padaryti? Ar jis būtų man pasakęs? Žvilgteliu į laikrodį – vienuolikta valanda vakaro ir trukdyti savo įkyriais klausimais buvo nebemandagu. O ir kur būčiau nuskubėjusi? Mano traukinys judėjo vienareikšmiška kryptimi – būti nužudytai vienai iš dviejų vyrų. 

Man reikėjo Beaul. Jos žodžių, kad dėl visko pati buvau kalta, nes akimirksniu pradedu jaustis lyg auka ir gailėti savo gyvenimo net klausinėti papildomų klausimų pasaulio.
Dangų nuplieskia žaibas, tuomet ir suprantu, kad jau kuris laikas girdžiu lietų. Griaustinis atrodo kaip malonus svečias, beldžiasi į vidų ir akimirksniu noriu įlesti, tokį mandagų svečią. Atsisėdusi ant lovos spoksau į žaibo chaotišką grožį, jo angelišką grožį besipriešinantį tamsai išnyrantį kaip kalinį įkalintą vienutės kameroje. Užlieja laimė ir nuo staliuko pasiimu savo rastą daiktą ir aštriu jo kraštu brėžiu linijas it meną, lyg iškreiptą svają. Ant riešo išryškinu, užgijusias linijas, spoksodama kaip žaizdą ant riešo lėtai plūsta raudonis, prisimenu prisirpusius obuolius, kuriuos kažkada rinkau su mama. Matau pažįstamus, draugę ir visiškai atsitiktinį vairuotoją prarandantį gyvastį autobuse. Kėliau savo kraują už juodaplaukį ir visus žmones, kurie mane buvo įskaudinę.

Būtent, už šeimą, priešus ir draugus.
Turėjau likusio binto ir aprišti riešą mokėjau, lyg tą būtų mokę pradinėje mokyklos klasėje. Ramus, bet netikėtas griaustinis išblaško mane ir užkliūnu už kėdės. Susikeikiu, mano rastas tikrojo grožio daiktas iškrenta, tačiau dar vienas griaustinio garsas užgožia jo aštrų balsą ir sukeltą triukšmą.

- ką tu darai?- pastebiu jį stovintį tarpduryje. Tačiau pamatęs bintą, kruviną riešą ir metaliuką gulintį ant žemės, tikriausiai susipranta. Pavargusiai atsidūsta ir priėjęs, atima iš manęs bintą. Nė nesustodamas apriša riešą, paslėpdamas po marlės sluoksniu. Ruošiasi išeiti, bet pamatęs mane, nuo žemės nukniaukiant savo rastą metaliuką, pamoja, kad sekčiau jį iš paskos, prieš tai ištraukdamas iš manęs mano vienintelę žavią nuosavybę, šiame name.
Įeinu į jo kambarį, tokį patį niūrų kaip ir tame, kuriame buvau aš. Atrodo pirkdamas šį namą, nelabai svarstė apie išskirtinį kiekvieno kambario interjerą.

- gulk.- ranka mosteli į dešinę lovos pusę ir susiraukusi atsitraukiu keliais žingsniais, vėl atsidurdama tarpduryje. 

- ką?- galiu jausti pasimetusį savo balsą. 

- aš pavargęs, kad prižiūrėčiau tave nuo tavųjų nesąmonių.- atsisėda ant kairiosios lovos pusės, kažko ieškodamas naktinio staliuko stalčiuje. Tuomet išsitraukia lapelį tablečių. Jis ilgai spokso į atskirai supakuotas tabletes. Ir nors stebėjau jį iš šono, pasirodo, kad josiela perbėga kažkokie jausmai, emocijos. Bet žinojau, kad tai buvo melas, nestoks žmogus kaip jis, negalėjo ko nors jauti. Galiausiai nuryją vieną iš jų.  Akimirksniu nori ją sugrąžinti į ten kur rado, bet sustoja ir atsisukęs į mane spokso tylėdamas. Tuomet akys nukrypsta į mano apibintuotą riešą, iš po šortų lendantį bintą aplink šlaunį ir tikriausiai pagalvoja, kad tai taip pat mano darbas, kad tiesiog rūsyje norėjau susirasti įdomios veiklos. Atsistojęs, stumteli į lovos pusę ir įduoda tabletę, su vandens stikline nuo staliuko. 

- kas čia?- šnibždu spoksodama į delne esančią baltą tabletę.

- kad geriau miegotum.- sušnabždą, prieš galutinai pastumdamas į lovą, kad nukrisčiau į patalus. Jis grįžta į savo pusę ir užgesinęs šviesą, atsigula. Galiausiai, kokia buvo esmė neišgerti tabletės? Ką šioje beprotybėje galėjau beprarasti? Galbūt išties bent vieną naktį, galėjau miegoti, kai manęs nekaltino, po vieną į eilę įsirikiavę vienuolika žmonių ir geltonas mokyklos autobusas negulėjo ant šono. Galbūt galėjo nesisapnuoti ir juodaplaukis visiškame bejausmio žudiko kailyje. Galbūt.

- kodėl kiti vienuolika žmonių?- sušnabždu tamsoje, mano balsą paslaptingai gožia griaustinis. Jis nieko neatsako nors žinojau, kad taip greitai užmigti negalėjo.
- kodėl palieki mane gyvą?- vėl klausiu, žodžiai sprūsta tarsi ugnikalnis besispjaudydamas karšta lava.

- aš nežinojau, kad autobuse nepilnamečiai.- jo atsakymas manęs nė kiek nenuramina. Juk tai buvo geltonas autobusas su mokyklos pavadinimu.

- Tai buvo mokyklinis autobusas.- girdžiu savo balsą, nors atrodo, kad viskas skamba dar tik galvoje.

- man buvo pasakyta, kad tai tiesiog specialiai užsakytas autobusas.
Tačiau kodėl žmonėms atrodo, kad metai įduoda gyvybei įvertį? Kodėl kiekvieną kartą žmonės aprauda mirusius ir žuvusius vaikus labiau nei trisdešimtmetę moterį? Tuomet ar tai buvo tiesa, kad su metais žmogaus gyvenimas nuvertėja? Ir kur tuomet buvo ta riba, kada galėjai kažką nužudyti, kad niekas ant tavęs jau nepyktų? 

- miegok, Anna.- atsidūsta jis. Nusisukę į skirtingas puses bandydami užmigti stengiamės negalvoti, kas kiekvienam iš mūsų gulėjo už nugarų.

(a.ž.) Labai laukiu jūsų nuomonių ir vote! ♥
Ačiū, kad skaitote.