Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt devyni.

Netaręs žodžio jis išeina ir negrįžta. Keturias dienas James šilta šypsena jaukinasi mane, kaip išgąsdintą žvėriuką. Kiekvieną kartą išbandydamas internete rastą vis naują vegetarišką receptą. Jo pastangos buvo žavios, pagamintas maistas taip pat neblogas, tačiau mes kalbėdavome ne per daug. Jis paklausdavo atsitiktinių klausimų neliesdamas temos, kodėl aš buvau čia ar kodėl buvau pagrobta. Aš nieko neklausiu, nes naujų draugų nereikėjo, ypač žinant, kad jo pažįstamųjų rate buvo įsiterpęs ir mano pagrobėjas su savo tamsiąja gyvenimo dalimi.
Beaul sėdėjo ant lovos krašto, apžiūrinėjo savo nagus su netvarkingu manikiūru ir atsidususi papurtė galvą. Spoksojau į mirusią draugę, galvą padėjusi ant pagalvės, rankas pakišusi po ją, tikėdamasi, kad vakaras ateis greičiau. Beaul dar sykį reikšmingai atsiduso ir rankomis pasitrynė akis, bandydama išvaikyti miegą.

- prisimeni tą dieną kai prekybos centre beveik apsivėmiau?- mirkteliu, tarsi pritardama, kadangi buvau per tingi atsakyti neigimai. Beaul nė nežvilgtelėjus, akis įbedusi į sieną ir kalbėjo tarsi užburta ar pakerėta savo minties, kurią norėjo kuo skubiau išsakyti, kad bekalbėdama nepersigalvotų.- tuomet maniau numirsiu!

- tu visuomet į visus negalavimus taip reaguodavai.- patikinu draugę, ne itin prisimindama tą dieną.

- bet tuomet buvo taip bloga.- ji atsiduso.- kai įsikabinau į tave ir paprašiau, kad padėtum nueiti iki tualeto.. aš vos pastovėjau.. Man darėsi sunku kvėpuoti, kūnas atrodo norėjo skirtis nuo manęs. Man skaudėjo galvą, drebėjo ir rankos ir kojos. Akyse atsirado kažkokia šviesa, parduotuvių skyriai baltėjo prieš akis. Aš buvau įsitikinusi, kad tą jauti kai miršti.- užtikrindama savo žodžius ji linkteli. Pastebiu, kad jos rankos ir dabar dreba. Tikriausiai tai ką ruošėsi sakyti, buvo išties svarbu.

- tu vis tiek neprisimeni?- papurtau galvą, sukinėdama ją ant pagalvės ir vis dar nenorėdama atsikelti.

- net tuomet kai tu manęs nebesulaikei ir aš nukritau ant grindų, tiesiai prieš parduotuvės tualetą? Tuomet galėjau girdėti tik tavo balsą, prašantį pajudėti. Tu taip panikavai ir norėjai bėgti ko nors pakviesti.- vaizdas plūdo mintis – Beaul sukritusi ant nešvarių ir lipnių parduotuvės grindų, visa prakaituota tarsi po kūno kultūros pamokos per kurią būtų turėjusi atsiskaityti penkių kilometrų bėgimą. Ji nejudėjo, sunkiai kvėpavo ir nedaug trūko, kad ištiktų koks nors priepuolis. Kai ruošiausi bėgti pakviesti pagalbą, draugė pabudo, stryktelėjo, visa drebėdama, tarsi kas nors būtų netikėtai jos kūną ištraukęs iš šaldiklio. Jai prireikė kelių akimirkų, kad susiprastų kur yra ar kad surastų mane, stovinčią prie neužrakintų ir pilnai neuždarytų tualeto durų. Po kelių tylių minučių, kai neramiai tyrinėjau draugės būseną, ji nuslinko, keiksmažodžiais aprašinėtų, geometrinių raštų, plytelėmis link nešvarios žemės, visiškai netoli pilnos šiukšliadėžės. Draugei, kuri kartais ypatingai bijodavo mikrobų ir visų nuo jų sukeliamų ligų ir infekcijų, šis veiksmas buvo labai neįprastas. Bet neatrodė, kad ji orientavosi aplinkoje ir objektuose. Ji rankomis bandė apglėbti pati save ir spaustis kuo labiau, lyg tai galėtų ją sušildyti greičiau. Pažvelgus į mane, ji tyliai sumurmėjo kažką nesuprantamo ir skambėjo panašiau į klejonę, bet netrukus tai kartojo vis garsėdama kol balsas pasidarė įprastas.

- aš mirsiu.- ji kartojo, bet neatrodė, kad pati suprato savo žodžius.

- aš tikrai mirsiu.- atidžiai stebėjau jos drebančias rankas ir viršugalvį, kur nuo prakaito drėgni plaukai vertė Beaul atrodyti lyg ką tik išėjusią iš dušo.

- nemirsi.- pagaliau baigiau savo nejaukų stovėjimą ir užrakinusi duris priėjau prie draugės. Tokį keistą elgesį buvau mačius tik vieną kartą – kai viena mergina, vakarėlyje pirmą kartą ragavo ekstazio ir jos organizmas ne taip džiugiai priėmė šią idėją. Negalėjau patikėti, kad tai buvo šis atvejis – Beaul nuo dvylikos metų buvo priėmusi priesaiką, kad niekada nerūkys ir tuo labiau nevartos. Jokių pabandymų, jokių atsitiktinumų. Beaul buvo gimusi po mergelės zodiaku ir jos pažadai buvo amžini ir nelaužomi – ypač tokie svarbūs.

- bet kažkada mirsim, Anna.- sakė man tarsi naujieną. Lyg turėjau nustėrti iš netikėtumo ir užsipildyti sielvartu.

- nemirsim, mes gyvensim amžinai.- tokiose situacijose kaip ši, darai viską ko prašo žmogus – netgi meluoji akivaizdžius faktus.

- prisimeni?- mane prižadina Beaul – atrodo beveik snūduriavau, nors išties mąsčiau apie tą dieną.

- prisimenu. Bet ką tu nori tuo pasakyti?- nesupratau jos. Kodėl reikėjo prisiminti mano jau užmirštą dieną? Aš ir taip turėjau daugybė prisiminimų, nereikėjo, kad dar vienas mane medžiotų naktimis, pasislėpęs po minkšta lova.

- mes visuomet klystam, visuomet meluojam.- draugė trukteli pečiais, bet matau, kaip kas kart darosi vis sunkiau kalbėti. Akimirką nesuprantu ką ji nori pasakyti. Nori išvadinti mane melage? Nori dar sykį įgelti, kad aš likau gyva? Kam to reikėjo, jei ji ir taip žinojo mano savigraužaties mąstą? Ir netrukus suprantu, draugės žodžius, tarsi kažkas būtų pašnibždėjęs į ausį. Skubotai atsisėdu ant lovos, nebenorėdama daugiau gulėti.

- tu apie jį?- susiraukiu, noriu sukryžiuoti rankas ant krūtinės ir pastatyti mūrinę sieną tarp mūsų, bet sėdžiu pasvirusi ant rankų ir jei patraukčiau rankas, veidu nukrisčiau į čiužinį.

- visad.- linkteli pritardama.

- Beaul, tu nekentei jo! Juk jis pražudė tave. Jis pražudė tiek daug nekaltų žmonių ir apsimetinėja prieš milijonus. Jis ne melagis ir jis neklysta. Jis tiesiog žudikas.

- bet ar tai nereiškia, kad visi klysta?- viltingai paklausia ir užsimerkia, tarsi kas per prievartą verstų sakyti tai.

- ir tu galėtum jam atleisti už prarastą savo gyvenimą?- netikėdama žvelgiau į draugę. Jei kažkas būtų galėjęs atleisti savo žudikui, tikriausiai būtų turėję pačią tyriausią ir kvailiausią širdį planetoje.

- jei tik tu, vėl norėtum gyventi.- Ir jos akys žiūrėjo į manąsias, bandė griauti mano mūrinę sieną ir leisti žodžiams įsigerti į vidų kaip nuodams. Tai buvo pagunda, kuria norėjo, kad susiviliočiau. Bet aš negalėjau. Niekas neturėjo išgyventi tos avarijos, nes vėlesnis triukšmas galiausiai pribaigia. Tai nėra antra galimybė peržiūrėti gyvenimo nuodėmėms ir susivokti koks laimingas, kad turi dar vieną šansą. Ne. Tai gyvenimo pasišaipymas iš tavo beviltiškumo. Niekas neturėtų būti partemtas atgal į gyvenimą ne savu noru.

Negirdžiu kada į kambarį įeina rudakis, pajaučiu tik jo švelnų prisilietimą kai pabučiuoja į skruostą. Jis neskuba atsitraukti ir palieka savo ranką laikančią mano smakrą.

- tavo akys tarsi stiklinės.- galiausiai supratusi, kad jis čia nupurtau jo ranką nuo savo veido. Nekenčiau jo prisilietimų, bet turėjau pripažinti, kad galėjau užsimiršdama žiūrėti į jo rudas akis. Jis atsisega savo odinę striukę ir numetęs į lovos kojūgalį, atsigula šalia manęs nutemdamas kartu su savimi ir mane. Jis netrukus paleidžia mano liemenį, bet abu spoksom vienas kitam į akis kol jis nusisuka žiūrėti į lubas ir aš užsimerkiu.

- aš skaičiau tavo bylą.- jis ištaria, tarsi tai būtų stebuklas. Kas būtų galėjęs pagalvoti kitaip? Tačiau apie mane bylą turėjo ne tik ligoninė - jos kaip tarakonai buvo užsiveisusios ir policijos nuovadoje, psichiatro ir psichologo kabinetuose, galbūt net kenkėjų naikinimo įstaigoje.

- kurią?- atrodo jį nustebinu, nes jis neskuba atsakyti. Bandau pamiršti, kad jis guli šalia manęs.

- psichologo.- trukteliu pečiais. Psichologė mane matė ne pačiais geriausiais mano laikais.- koks buvo pirmas būdas, kuomet bandei nusižudyti?- matyt, psichologė žymėjosi ne viską.

- bandyti nusiskandinti. Žinai, niekad neišlysti.- jis tyli. Galiu pagalvoti, kad jis išėjo, bet girdžiu jo kvėpavimą ir žinau, kad jis atsisuko į mane.

- ar pakartotum?

- o kam?- šypteliu ir užsimerkusi skaičiuoju žvaigždes.- juk galiausiai kažkuris mane pribaigsit.

- aš apsaugosiu tave.

- apsaugojęs nuo jo nereiškia, kad pats nepersigalvosi manęs nužudyti.- tai jį užtildo, galbūt supranta, kad tai buvo nebloga mintis. Tai būtų užduoties pabaigimas ir savo darbo pagerbimas. Jaučiu jį priartėjantį, tačiau manęs neliečia.

- ar galiu tave apkabinti?- tyliai sušnibžda, tarsi bijodamas atbaidyti. Jaučiu, kad Beaul kažkur netoliese ir palaikomai linkčioja. Mano tylėjimą priima, kaip teigiamą atsakymą ir jo rankos apsiveja mano liemenį ir švelniai prisitraukia prie krūtinės.

- kodėl manęs taip nekenti?- jis toliau šnibždėjo. Beaul klykė nieko nesakyti, atmerkusi akis mačiau jos mosikuojančias rankas ir desperatišką žvilgsnį. Išsišiepiau. Klausimas buvo toks nesudėtingas.

- nes esi tik žudikas.- jis suprato, kad jį laikiau žudiku – kažkokia bekūne ir bejausme mašina. Aš nemačiau jame žmogaus ir džiaugiausi, kad turėjau blaivų protą nepasiduoti Beaul pagundai.