Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt šeši.

Juodaplaukis grįžta į visiškai dūmais paskendusią patalpą ir nori temti mane, bet aš toliau stoviu.

- Kodėl, Anna?- negalėjau patikėti, kad jis buvo pamiršęs, kad mane prirakino. Bandau parodyti jam į savo riešą ir po kelių sekundžių vaikinas pastebi, dūmuose tarsi sidabru blizgančius, antrankius. Matau, kad jis nusikeikia, ranka perbėga per plaukus užmiršęs ją laikyti prispaustą prie veido todėl stipriai užsikosti.

Žinau, kad jis neturi rakto, bet man viskas gerai. Galbūt sudegti gyvai nebuvo idealiausias planas, tačiau galiausiai visa tai baigsis ir mano kaltas kūnas sudegs išlaisvindamas nė kiek mažiau suterštą sielą.

Rudakis grubiai iš plaukų išpeša vieną iš mano segtukų ir skubiai priklaupia prie radiatoriaus. Girdžių jį besikeikiantį per kosulį, kai ranka negali užsidengti nosies ir burnos.
Ramybės būsena, toks nuostabus dalykas. Girdžiu jį keikiantis, matau prieš save jau blykštanti Beaul šešėlį ir kažkodėl mįslingai nusišypsau. Pajaučiu kaip atsilaisvina mano ranka ir vaikinas nieko nelaukęs, pakelia mane už pečių, pasodindamas ant palangė ir pats užlipa ant jos. Padėjęs atsistoti, stumteli pabėgti pro išdaužtą langą. Susibraižau rankas į stiklus, tačiau tai buvo eiliniai randai į nuosavą kolekciją. Vaikinas nepaleisdamas mano rankos bėga tolyn nuo pastato, kol pastebime jo automobilį, nuleistomis padangomis. Juodaplaukis trenkia kumščiais į mašiną, ir vėl kosti. Atsisėdu ant žemės, akimis sekdama juodaplaukio veiksmus. Jis sustoja ir atsirėmęs į automobilį, bando įkvėpti oro nesukosėdamas. Galiausiai kai pavyksta prakvėpuoti, iš kišenės išsitraukia mobilų ir kažkam paskambina.

- Tyler? Man reikia mašinos.- nesiruošė kalbėti plačiau. Skubotai tarsteli, adresą ir priduria, kad viską praneštų James. Baigęs kalbėti, žvilgteli į apsiniaukusį dangų ir priėjęs, ištiesia man ranką, norėdamas padėti atsistoti.- eime. Mums reikia nusigauti iki pagrindinio kelio.- linkteliu, stipriai suėmusi jo ranką, atsistoju ir it mažytis pamestas šuniukas seku iš paskos, atsilikdamas per porą metrų, neužtikrinta pagrobėjo gerumu.

- gali eiti arčiau. Nenušausiu.- pajutęs, kad atsilieku tarsteli ir visgi sulėtina žingsnį. Žvilgteliu į jo užsigalvojusį veidą.

- kodėl jis manęs tiesiog nenušauna?- mano rankos dreba, nežinau kaip jas laikyti ir jį suerzinu, jis suneria mūsų pirštus, tarsi visiškai įprastą dalyką. Jis sunkiai atsidūsta, pastebiu ir jo subraižytas rankas, paliktus stiklų pėdsakus, lipant pro išdaužtą langą.

- pirmas kartas kai jis nesugebėjo tavęs nušauti išmušė jį iš vėžių. Jis itin galingas žmogus ir visi jo bijo, nes žino, kad jo užsibrėžti tikslai, norai.. bet kas yra įgyvendinama iš karto. Todėl tu tapai asmeniškas jo išbandymas – todėl jis jaučia pasitenkinimą tave kankindamas. Jis tarsi medžiotojas, besivaikantis bejėgį, pasimetusį žvėrį narve.

- iš kur tu tiek žinai?- negalėjau atsistebėti, o nuo jo delno sklido šiluma.

- nes aš esu lygiai toks pat kaip jis. Man visuomet pavykdavo viskas. Man patinka žiūrėti į kankinamų žmonių veidus, leisti jiems bėgti ir jausti, kad ištrūko – nors visą laiką jie buvo paspausti po mano ranka.- trumpai sustabdęs mane, žvelgia į akis. Paleidęs mano ranką, atbula ranka, švelniai perbraukia per skruostą ir gerklėje užstringa kvėpavimas. Lėtai ant veido pajaučiu besileidžiančius vandens lašelius, krentančius iš praplyšusio dangaus. Jo veidas toks rimtas ir bandau suprasti ką jis galvoja, kai netrukus jis pasilenkia ir sujungia mūsų lūpas kartu. Galiu prisiekti, kad virstu akmeniu lyg būčiau netyčiomis pažvelgusi į gorgonės Medūzos akis, kurios žvilgsnis ir būtų mane sukaustęs į amžinybę.

Tai trunka labai neilgai, kai jam neatsakius, jis atsitraukia.

- taip negalima.- sušnabždu jam, kai jis suglaudžia mūsų kaktas.

- kodėl?- jis lygiai taip pat tyliai paklausia. Tarsi būtume įstrigę kažkokiame burbule ir nenorėtume nulaužti kerų, garsiomis kalbomis.

- tu turi merginą.

- ji niekur nedings.- nė kiek nesvarstydamas atsako.

- tu vyresnis, aš nepilnametė. Už tai gali ir bausti.- bandau surasti priežastį, užmiršdama dvi pagrindines.

- aš žudau žmones. Už tai medalių taip pat nedalina.- viskam suranda paprastus atsakymus. Ir akimirkai noriu dar atsikirsti, bet negaliu, nes pajuntu, kad jis nori mane vėl pabučiuoti.
Žinau, kad pravirkstu, kad jis jaučia mano ašaras, besimaišančias su lietumi, nes laiko rankas ant mano skruostų.

- kodėl tu verki?- negali suprast. Galbūt nebuvo įpratęs gauti tokias reakcijas iš merginų.

- tu pirmas.- galiu tik tiek tarstelėti, bet jis susipranta.

- ir tai labai blogai?- jo veide žaidžia vaikiškai nerūpestinga, pašaipi šypsena, kurią bando maskuoti nieko nesakančiu veidu. Linkteliu, nupurtydama jo rankas nuo savo skrustų.

- tai turėjo būti kažkas ką galėčiau prisiminti. Dabar tai visada bus tik mano pagrobėjas, kuris nužudė draugus ir po kurio laiko pribaigs ir mane.- man buvo nemalonu, akyse besikaupiančios ašaros neleido ryškiai matyti jo veido. Bet žinau, kad jam nerūpėjo. O kuriam vaikinui rūpėjo merginų pirmi bučiniai?- Bandau rasti kelią, tikėdamasi, kad einu teisinga kryptimi. Apgaubiu save rankomis, užsidarydama į mažą narvelį ir manau, kad galiu čiulbėti taip pat dailiai kaip paukščiai jame.

- Anna, palauk!- jis buvo atsilikęs nuo manęs. Nejučiomis pradedu bėgti, bet jis sugauna. Užsimerkiu ir sulaikau orą gerklėje. Negaliu žiūrėti, nes niekad nežinojau kaip jis reaguos. Galbūt rėks, šauks, trenks. Galbūt galiausiai pribaigs.?

- ar tu manęs bijai?- sutrikusiai klausia, tačiau nepaleidžia iš savo glėbio. Žodžiai išsprūsta greičiau nei spėju juos sulaikyti.

- tarsi nebūtum nužudęs mano draugų.- perpildyta paniekos ir pykčio, o žodžius pasiveja sarkazmas. Kiekvienas žodis užtikrintas ir negailestingas.

- aš gailiuosi, Anna.- papurtau galvą. Daugiau manęs neapgaus. Daugiau nesiruošiau tikėti savo pagrobėju.

- kaži, ar tai prikels juos.

- kiek man dar reikės atsiprašyti už tai, kad atleistum?- žiūri tiesiai į akis, noriu vėl įtikėti, kad jis sako tiesą, kad jis tikrai gailisi ir galiu jam atleisti greičiau nei sau. Bet už nugaros stovi Beaul, kruvinomis rankomis, suplėšytais drabužiais, o stiklai sminga man į rankas, kai bandau apsaugoti galvą.

- tu dar nė sykio neatsiprašei, Zayn.

Jis nori dar kažką sakyti, bet mane paleisti iš savo glėbio priverčia signalizuojantis automobilis.