Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt septyni.

Iš automobilio išlipa vaikinas. Jo suvelti, trumpi plaukai sukelti į viršų, rankos paslėptos odinėse pirštinėse ir visi jo drabužiai tamsūs. Jo eisena ir elgesys kažką priminė, tik niekaip negalėjau suprasti kur galėjau matyti į jį panašų žmogų. Paslaptingai šyptelėjęs, jis paspaudžia juodaplaukio ranką ir tik trumpam mesteli žvilgsnį į mane.

-Tyler, tikiuosi, pranešei James.- Spoksodama į juos ir jų trumpą dialogą, galėjau pastebėti panašią laikyseną, panašias emocijas veide. Jie nebuvo draugai, bet tikriausiai dirbo iš vien. Dabar lengvai supratau, ką Tyler man priminė.

Rudaplaukis linkteli ir grįžta į automobilį. Seku paskui juodaplaukį, nenorėdama likti dar sykį viena. Tyler ganėtinai tylus, daugiau nieko netaria juodaplaukiui pagrobėjui. Po kurio laiko pasiekiame miestą, įvažiuojame į pačią jo širdį ir po tiek laiko pirmą kartą pastebiu įprastus žmonių gyvenimus. Dar visiškai nesuaugusius vaikus, persimetusius kuprines per pečius, žvilgsniais įnykusius į mobiliuosius, moteriškes, ant peties it pakabos užsikabinusios didžiules, neskoningas krokodilo odos rankines ir straksinčias it gazelės, smailiais aukštakulnių kulniukais į šaligatvio plyteles. Vyriškį, su storais akinių rėmais, kuris vedžiojo didžiulį kurto veislės šunį. Galiu matyti plikas, be jokios augmenijos gatves ir namus prilipusius mažais atstumais prie kitų namų. Tai buvo išsiilgtas vaizdinys, kuris nustebino kaip vaiką Kalėdų rytą, galbūt todėl, kad buvau pasiryžus daugiau tokio vaizdo niekad nebepamatyti. Atrodo tai buvo miestas, kur kas didesnis ir reikšmingesnis nei mano gimtasis.

- kiek dienų, James gali ją saugoti?- Zayn tarsteli, pats dairydamasis pro langą. Netrukus plaukus paslėpė po kepure ir užsidėjo akinius nuo saulės ir į galą mesteli tą patį ir man. Neklausinėdama užsidedu kepurę ir akinius.

- Iki savaitės. Jis yra įsitikinęs, kad po kelių dienų bus pranešta, kad jūs nežuvot.- Automobilis pasuka į kairę ir įsuka į vieną iš parduotuvių aikštelių ir abu vaikinai išlipa. Tyler nė neatsisveikinęs nueina tolyn į aikštelę, o juodaplaukis įsėda į vairuotojo vietą.

- kur mes vykstam dabar?- atrėmusi galvą į priekinę keleivio sėdynę, žvilgtelėju į juodaplaukį išvažiuojantį iš aikštelės.

- pasitikėk manimi.- prunkštelėju ir vaikinas žvilgteli į mane per veidrodėlį.

- niekad.- priduriu taip ir nesugebėjusi atsikratyti šiurkštaus sarkazmo. Visai netrukus, sustojame prie vieno iš namų, vis dar esančių pagrindinėje gatvėje.

- ką mes čia darysim?- vaikinas pasitaiso kepurę dirsčiodamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Išlipu iš automobilio, stebėdama, kaip netrukus prasiveria namo durys ir pro jas išeina James. Kūnas sudreba, tarsi nujausdamas kažką blogo. James pirmą kartą matant pasirodė mielas ir draugiškas, bet juk dar ne taip seniai galvojau, kad mano draugės žudikas yra tik paprastas dainininkas. Ir juk James žinojo rudakio tamsiąją pusę, tuomet ir jis nebuvo vienas iš gerųjų, tiesa?

Juodaplaukis mane apkabina, permesdamas ranką per petį ir skubiai įveda į vidų, kur paspaudžia James ranką, pasisveikindamas.

- kuris kambarys jos?- James mosteli ranka į kambarį, su pravertomis durimis. Juodaplaukis vis dar nepaleisdamas manęs nusiveda į kambarį, užtrenkdamas duris. Tai buvo daug šviesesnis kambarys, nei mano pagrobėjo namuose, bet vis dėl to, saulės spinduliai jame taip pat nebūtų galėję atsispindėti nuo sienų. Vidurį stovėjo plati lova, į kurią norėjau sudribti ir užmigti vienai amžinybei. Šalia lovos buvo naktinis staliukas, su žadintuvu ir spinta priešais lovą. Lengva buvo suprasti, kad blogiečiai ne itin turėjo pojūtį interjerui.

- ar tu mane vėl paliksi?- patraukiu jo ranką nuo savęs, atsisėsdama ant lovos ir stebeilydama sukrešėjusį kraują ant peiliu subraižytų blauzdų, bandydama atsispirti norui, iš naujo pradrėksti žaizdas. Per visą pagrobimo laiką įgavau daugiau randų, nei jų turėjau po avarijos. Nesiskundžiau – aš buvau jų nusipelniusi.

- aš neturiu kur daugiau tavęs palikti, Anna.- girdėjosi desperatiškumas balse ir žodžiuose.- jis suranda tave visur ir po velnių, aš negaliu suprasti kaip jis tai padaro!- ieškojo po kambarį, kokį daiktą galėtų mesti į sieną ar mane, dairėsi tarsi būtų išgėręs devynis puodelius stiprios juodos kavos. Dingus norui kažką sudaužyti žvilgsnis vėl nukrypsta į mane ir jis pritūpia priešais mane, kad galėtų žiūrėti į mano nunarintą veidą.

- aš nežinau, ką būčiau padaręs, jei būtų tave nužudę.- klausiamu žvilgsniu spoksau į jį, tarsi kas būtų atėmę iš galvos visas raides.

- tikriausiai pagaliau būtų gerai išsimiegojęs.- už juodaplaukio nugaros stovi Beaul ant krūtinės susidėjusi rankas ir nepatenkinta žiūrėjo į juodaplaukį. Šypteliu, bandydama sulaikyti juoką. Juodaplaukis taip pat nusišypso, pamanydamas, kad buvau papirkta jo saldžių kalbų. Jis priartėja, staiga mane pabučiuodamas ir noriu jį nustumti, bet kažkodėl delsiu. Nejudu kaip ir tą pirmą kartą ir atsimerkusi, sustingusiu kūnu laukiu kada jis pasitrauks nuo manęs. Pajautęs mano abejingumą ir ryžtą nieko dėl to nedaryti, atsitraukia. Ranka švelniai perbraukia per skruostą, žvilgsnis nuslysta į gyjančią žaizdą ant riešo ir naujai subraižytus delnus. Ilgai neužtrukęs žvilgsnis keliauja per kojas, kur iš po suplėšytų kelnių išlindusios naujos ir kiek senesnės – pavirtusios randais, žaizdos. Išgirstu jo tylų, neužtikrintą balsą, tokį tylų, kad pamanau, jog man pasigirdo.

- kiek žaizdų turėtų dar vagoti tavo kūną, kad pagaliau pasijustum nekalta?- rudos akys iš naujo ir iš naujo tyrinėjo visas žaizdas. Žinojau apie ką jis kalbėjo ir giliai įkvėpusi tarstelėjau:
- Tikriausiai visų, kurios leistų pagaliau pastipti.- buvau tiesmuka ir juodaplaukis pasitraukė nuo manęs, tarsi kažkas būtų nupurtę elektra. Akys vėl plieskė pykčiu, besimaišančiu su skausmu. Tokie jo jausmai matyt buvo nauji ir jam ir man.

James pasibeldžia į kambario duris ir nelaukęs atsakymo, jas pradaro užeidamas į vidų. Švelniai šyptelėjęs vaikinas ant lovos padeda, iš kažkur gautus, švarius drabužius. Ant dailiai sulankstytų drabužių viršaus uždeda pora binto ir pleistrų dėžutes ir kažkokio skysčio buteliuką, tikriausiai žaizdoms valyti. Prieš jam išeinant spėju atsakyti į jo šypseną ir linktelėdama padėkoju.
Pagrobėjas ir toliau žvilgčiojo į žaizdas, tarsi ruošdamasis atkirsti ką nors pikto ir šiurkštaus į mano žodžius, nors pirmą kartą atrodė, kad jis tikrai svarstė ir kovojo su savimi.

- aš turiu eiti.- galiausiai papurto galvą, vydamas mintis iš galvos. Noriu prašyti, kad manęs nepaliktų, kad nenorėjau likti, pas visiškai nepažįstamą žmogų viena, tačiau ar jis būtų manęs klausęs? Juk jis mane paliko apleistoje gamykloje dviem paroms, visiškai be jokių skrupulų.- pažadu, kad šįkart lankysiu ir sugalvosiu planą, kaip mus abu iš viso to ištraukti.- buvo pasikeitę gyvenimo motyvai ir tikslai. Jis vėl stovėjo ramus, pasitikintis savimi ir rudos akys spindėjo ramybe. Rudos akys, tikrai galėjo užburti.

- niekad nežadėk to, ko nelėsi išpildyti.- tarsteliu, ranka perbraukiu per švelnius ir visiškai mažyčius, antklodėje išsiuvinėtus, raštus.

- aš pažadus tęsiu.- užtikrina jis, tarsi priimdamas kario priesaiką ir norėdamas prieiti prie manęs arčiau, bet susilaiko taip ir nežengdamas nė vieno žingsnio.

- tavo pažadas buvo nužudyti mane.- primenu jam, beveik šyptelėdama. Jo mobilus suskamba, kai jis ruošiasi man atsikirsti ir žvilgtelėjęs į ekraną, nusikeikia. Vėl užsideda beisbolo kepurę ir išeina iš kambario, palikdamas mane.