Memories never die (LTU) /z.m

Trisdešimt penki.

Prieš pradėdami skaityti, kad geriau suprastumete paskaitykite dešimtos dalies pabaigą.

Labai svarbus laiškelis apačioje!!!

***
If this is to end in fire, then we should all burn together
Watch the flames climb high into the night, calling out father
***

Jie nenuleido vienas nuo kito žvilgsnio, lygiai taip pat kaip šunys pririšti skirtinguose namų kiemuose. Atrodė, kad tokiu žvilgsniu jie vienas kitą būtų galėję stebėti visą amžinybę. Kiekvieno žvilgsnyje buvo tiek daug neapykantos ir agresijos.

Pasilenkiau ir skubotai pačiupau ginklą, nenuleisdama žvilgsnio nuo savo tėvo. Drebančios rankos pačios, lyg iš prigimties prirėmė šaltą metalą man prie smilkinio.

- Pabaikim tai?- pasiūlau jiems. Nežinau iš kur mano balse radosi tiek pasitikėjimo. Atrodė, kad buvau kitas žmogus. Kad ne pati bandžiau nusišauti, o kažką kitą – kitą asmenybę, kitą gyvenimą. Vyras priešais mus žvilgteli į mane ir veide vėl pasirodo deimantinė šypsena. Deimantai dar niekad neatrodė, tokie šlykštūs.

- Anna, nedaryk to!- Nenuleisdamas žvilgsnio nuo vyro priešais, juodaplaukis surėkia. Bent sykį nesiruošiau jo klausyti. Mano tėvas šypsosi ir visiškai užsimiršęs, užsižiūri į nuostabiausią reginį – savo dukrą besiruošiančią nusišauti.

Ir apleistame sandėlyje pasigirsta paskutinis šūvis. Prieš mano akis suklumpa mano tėvas, išmesdamas ginklą iš rankos. Jo akys užsimerkia, atrodo užvirsta ant kaktos, kai visiškai suklumpa ant žemės.

Ir suprantu kas įvyko - jis sekundei nukreipė dėmesį į mane, sužavėtas idėjos apie mano mirtį. To užteko, kad juodaplaukis jį nušautų.
  
Jaučiu kaip iš mano rankos ištraukiamas ginklas ir numetamas ant žemės. Pasisuku į likusį vaikiną ir jo žvilgsnis stebi kiekvieną mano judesį. Apkabinu vaikiną, sunerdama rankas aplink jo kaklą ir nenuleisdama žvilgsnio nuo jo rudų akių.

- ar tai tikrai pabaiga?- net jeigu žinojau, aš privalėjau tai išgirsti, to reikėjo, kad mano vidus atgimtų ir kad galėčiau susivokti.

- taip.- jo balsas, dar niekad neskambėjo taip švelniai ir užburta akimirkos bei netikėto ir niekad nejusto kūno atsipalaidavimo ir pirmą kartą tokių tylių minčių, pasistiebiu ir suglaudžiu mūsų lūpas, vienam paprastam bučiniui. Jis atsako, jo rankos apsiveja mane aplink liemenį ir bando mano kūną pritraukti prie savęs kuo arčiau.

Tai buvo neįprastas jausmas, kuriame pirmą kartą kažką jutau. Tai nebuvo susižavėjimas ar meilė. Tai buvo tas neįprastas lengvumo jausmas, kokį jauti kuomet specialiai per ilgai sulaikai kvapą po vandeniu ir netikėtai kaip spyruoklė šauni iš po vandens – tas susipratimas ir palengvėjimas, kad gali kvėpuoti, kad dar nemirsi. Girdžiu virs artėjančias sirenas, bet šįkart mes niekur nebėgam. Po akimirkos, ginkluoti policijos pareigūnai įsibrauna į sandėlį ir surėkia mums, kad atsitrauktume vienas nuo kito. Pakėlę rankas, mes laukiame kol keli iš jų patikrina ar gulintys vyrai tikrai negyvi. Juodaplaukį išsiveda iš sandėlio ir pasodina į greitosios automobilį, kur paramedikė skubėdama suplėšo jo marškinėlius, kad galėtų atidengti šautinę žaizdą.

Mane išveda du policininkai ir tarpduryje sustoju, išvydusi jog iš vieno automobilio išlipa senai matyta moteris. Jos veide atsispindi palengvėjimas ir matosi likę išgąsčio ir susijaudinimo pėdsakai, bet viską nuslopina jos ašarotos akys ir tai kokiu greičiu ji pasileidžia link manęs. Ištiesiu rankas ir puolu į mamos glėbį ir negaliu patikėti, kad gavau dar vieną galimybę ją pamatyti. Ir kažkodėl gavusi šią progą, aš išties buvau laiminga, kad likau gyva. Mano skruostai šlampa nuo mano pačios byrančių ašarų ir spaudžiu mamą dar stipriau prie savęs įkvėpdama jos kvepalų. Jaučiausi vėl mažytė ir nenorėjau niekada paleisti mamos iš glėbio, norėjau kad jos rankos mane laikytų visą amžinybę.

- negaliu patikėti, kad susigrąžinau tave.- kalbėjo man į plaukus, po ašaras ir prislopintą balsą buvo sunku ją suprasti. Spaudžiau ją dar stipriau, norėjau laikyti ją amžinai. Buvau pamiršusi kaip gera ir saugu būti motinos glėbyje.

Mane paleidžia be jokių kaltinimų priversdami pasižadėti, kad po kelių dienų užsuksiu į nuovadą pasirašyti parodymų. Po kelių valandų kelionės namo, pagaliau sėdėjau svetainėje išpažindama beveik kiekvieną paslaptį ir savo baimes. Pavargusi po pokalbio ir visų įvykių nusprendžiu eiti į kambarį. Lipdama laiptais išgirstu, kad orų pranešėja pasako, kad numatoma didžiulė audra prižadėdami jog ji siaus visą naktį.

Ir man buvo gera galvoti, kad tai Beaul bei jos paskutinis pareiškimas, prieš galutinai mums išsiskiriant. Užlipusi laiptais ir įžengusi į kambarį jį pereinu, uždangstydama užuolaidas. Pirmą kartą žinojau, kad norėsiu pabusti čia, kad pirmą kartą po tiek laiko išties norėsiu ir pati jas atidengti.

Po pusantros savaitės sutinku sugrįžti į nuovadą paskutiniam kartui. Netikėtai tame pačiame kambaryje sutinku ir juodaplaukį. Jo pašonėje stovėjo mergina, auksiniais plaukais ir menka šypsena. Jų rankos buvo susikibusios ir viena kita spaudė tvirtai. Šyptelėjau jiems, tarsi senai matytiems pažįstamiems. Juodaplaukis iš kišenės ištraukė man neaiškų objektą. Ištiesdamas ranką parodė, kad tai buvo dailiai sulankstyta popierinė gėlė. Bet jei kažko trūko ir mintis, kad ji buvo neįsiskleidusi, netikėtai vertė menkai šypsotis. Pažvelgiau į jo akis, bandydama suprasti ką jis norėjo man pasakyti. Švelniai pridėjęs gėlės galą prie lūpų jis papūtė į jos vidų oro ir popierinė gėlė ėmė pūstis ir skleistis. Negalėjau patikėti, kad tai išties vyko.

- galbūt tu laukei gyvenimo ir ramybės. Todėl gyvenk, Anna.- tyliai sušnibžda į mano ranką įdėdamas išsiskleidusią popierinę gėlę.

istorija turėtų turėti ir antrą sezoną, tačiau pačiai labai nemalonu jį nei skaityti, nei taisyti, todėl kuriam laikui jis yra dingęs. 

Nepabėkite ir paskaitytike ir tai kas yra apačioje!

Pirmiausia labai dėkoju skaičiusiems šią istoriją. Niekad neatsistebėsiu kiek dėmesio susilaukė ši istorija.

Rašydama šią istoriją turėjau mintį, kad kiek dalykų mes išties galime nematyti. Nepastebėti, kad artimi žmonės, gali daryti tiek daug dalykų apie kuriuos niekas gali nežinoti. Kad artimi žmonės, kuriais pasitiki visada gali išduoti. 

Labai lauksiu jūsų nuomonių ir balsų. Nebijokite jų palikti, man taip patinka skaityti jūsų nuomones, pastebėjimus ir pasiūlymus.

Dėkoju jums ir kviečiu skaityti antrą šios istorijos sezoną!