Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt.

- Man nereikia tavo leidimo, jei nesupratai mieloji,- sutraška atleidžiamas saugiklis ir Beaul sunkiai atsidūsta, rankomis užsidengdama burną. Matau jos išgąstį ir žiojosi, pagaliau jai pasakyti žadėtą atsiprašymą. Tačiau tolumoje kas sekundę artėja policijos sirenos ir tėtušis, nutaisęs ginklą į mane, susiraukia. 

- vade, jie čia.- vienas iš vyrų, spokso į lauką.

- pats žinau!- surėkia, tikriausiai nesitikėjęs, kad atvažiuos policija. Bet ko gali tikėtis į namą paleidęs kažką sprogstamo, panašaus į bombą? Kad aplinkiniai neišgirs ir niekam nepraneš? Jis pagriebia mane už rankos ir pastato ant kojų į smilkinį įremdamas šaltą ginklą. Akimirką, galiu girdėti savo kvėpavimą.
Ginkluoti vyrai skubiai įsibrauna į vidų, šaukdami, kad atvyko policija, lyg visi nebūtų be to ir taip susipratę.

- nesiartinkit!- mane laiko priekyje kaip skydą, barjerą tarp tikrovės ir nusikaltimo. Vyrai susižvalgo, vienas vyras prasibrauna pro dar tris vyrus ir demonstratyviai bando dėti ginklus ant žemės, nenuleisdamas akių nuo mūsų.

- Tau duotas dar viena galimybė išgyventi. Klyk, kalę!- per visą sumaištį šaukia Beaul, vis kartodama tą patį sakinį. Darosi bloga, noriu muistytis, bet tėvas mane spaudžia dar smarkiau, bet jaučiu, kad jam darosi vis sunkiau sulaikyti mane, taisyklingai laikant ginklą ir nenuleidžiant akių į labai lėtai it sulėtintame siužete, policininkus dedančius ginklus. Beaul klykia ant manęs, ir noriu ją užtildyti, todėl klykiu. Tėvas atlaisvina mano suspaudimą ir ginklas nebeliečia mano pakaušio, jis iškrenta ant žemės. Policininkai skubiai čiumpa savuosius, nutaiko į mano tėvą, tačiau už jo stovi dar du ginkluoti vyriškiai, todėl niekas nieko nešauna. Vis muistausi, kol tėvas bando mane sulaikyti ir mano gerklė džiūna, nuo nesiliaujančio klyksmo. Beaul pagarbiai ploja, panašiai lyg teatro salėje, po užuolaidų nusileidimo, daro žiūrovai, pasibaigus paskutinei daliai. Nesulaikęs, jis nustumia mane į šalį, sukrentu ant žemės, prie užsimerkusio juodaplaukio kojų. Užsidengiu galvą, kai išgirstu šūvius ir nežinau, kas ką nušauna ar sužeidžia, bet netrukus kambarį aižo dar keli šūviai ir kulkos tikriausiai sminga kažkam į kūną, galbūt į sienas. Tuomet viskas baigiasi, bauginantis vario kvapas, išdrąsina atsimerkti it vampyrę, pasiruošusią klaidžioti nakčia.

Nustebusioje tyloje, net policininko šnirpštimas į racijas, esančią ant peties, atrodo kaip čaižus nagų braukimas per lentą. 

Du vyrai suima nuo žemės pašautą vyrą, kiti likę du deda antrankius mano tėvui ir dar vienam nesužeistam tėvo parankiniui. Jie išeina, mesdami supratingą žvilgsnį į mane, kad nejudėčiau. Lyg būčiau turėjus supratimą į kurią pusę bėgti ir būčiau įsitikinusi nuo ko iš tikro turėčiau sprukti.

- Anna.- tarsi nupurtyta elektros šoko, sudrebu. Girdžiu šalia tylų, bet visiška ramų balsą.- turi atrišti mane.- sušnabžda.- ir paskubėk.

Suraukiu antakius žiūrėdama į juodaplaukį. Nesiruošiau jo atrišti. Policininkai parveš mane namo pas mamą ir Beth. Sugrąžins į suskaldytą buvusį gyvenimą dar kartelį. Tą gyvenimą, kurio po avarijos nekenčiau, bet pabuvusi čia, laikiau kaip idiliškumo simboliu.
- ne.- nuslenku per metrą tolyn nuo jo, rankomis remiuosi žemės, nepasitikėdama savomis kojomis. 

- Anna, mes turime paskubėti.  

- ne.- noriu pasitraukti dar toliau nuo jo.- jie mane parveš namo.- šnabždu, užsimerkdama kai prie rudaplaukio pirmą kartą taip arti stovėjo Beaul. Ji stiklinėmis akimis spoksojo į jo surištas rankas ir kojas. Tikriausiai būtų jį nužudžiusi, jei jos ne jos nematomi, bekūniai pirštai..

- tu manai, kad jie tave parveš?- jo piktas balsas, atrodo tampa kiek skubesnis, tikriausiai žinojo, kad perkalbėti mane turėjo vis mažiau laiko. Linkteliu, kartu su Beaul žiūrėdama į jo išraišką.- Anna, jie mane paleido, net kai turėjo įrodymų, kad aš sukėliau avariją!- manęs tai neįtikino. Juk ten galėjo būti kiti policininkai, juk galiausiai mes buvom už miesto ribų.- Kodėl manai jie taip ilgai negrįžta? Kodėl jie tave paliko, kai galėjo pasakyti, kad eitum kartu su jais?- Beaul atsisuko į mane, pakeldama vieną antakį ir sunerdama rankas ant krūtinės, tarsi sakydama, kad jis laimi. Kada ji spėjo pereiti į jo pusę? Tikriausiai tai jo, garsenybės ir žudiko, žavesys. Turi galią apkerėti net dėl jo kaltės mirusią merginą.

- ne.- Vis dar nenorėjau juo tikėti, net jei Beaul su juo nuo šiol jam pritarė.

- jie reagavo į iškvietimą, kad tie kurie juos čia iškvietė, nieko neįtartų. Jie šaudėsi, bet tik vieną sužalojo? Nagi, Anna, žinau, kad tu protingesnė.- drebančiomis rankomis ir kojomis, grįžtu prie jo. Pirštai nepaklūsta kai skubėdama bandau atrišti, o juodaplaukis nenustoja manęs raginti. Pagaliau pavykus, vaikinas nieko nelaukęs, nusiplėšia izoliacija apvyniotas kojas. Jis sunkiai atsistoja ir nieko nelaukęs, kaip įprastai suima už rankos.

- mes turėsim labai greitai bėgti, supranti?- linkteliu, vis nežinodama ar teisingai pasielgiau jog jį paleidau ir ruošiausi bėgti kartu su juo. 

Trukteli mane už rankos ir vedasi į suniokotą virtuvę. Išlipam pro išgriautų, plytų ir pašiltinimo, sieną ir skubiai perbėgam per kiemą, kiek pasilenkę, kad niekas tikrai mūsų nepamatytų. Sunėręs rankas ir kiek jas nuleidęs, netrukus kilsteli mane, padėdamas perlipti tvorą. Sunkiai, stipriai suspaustu žandikauliu ir skausmo pilnomis akimis pats perlipa per tvorą. Mes pasileidžiame bėgti, nors tikriausiai dabar tai daryti jam nebuvo palanku ir bėgome daug lėčiau, nei jam. Atrodo bėgame labai neilgai, per kelis kiemus, kuomet išlendame į gatvę, prie stovinčio juodo automobilio. Buvo keista jį čia matyti, nes visi automobiliai saugiai stovėdavo žmonių kiemuose. Mesteli žvilgsnį, kad padaryčiau tą patį. Buvo keista, kad jį suprasti galėjau iš jo žvilgsnio, atpažinti iš šešėlio. Atrodė, kad buvom pažįstami visą amžinybę. Arba aš tiesiog jo per daug bijojau ir bandydama sumažinti galimą jo pykčio protrūkį, bandžiau įsidėmėti viską, kad jam nereikėtų kartoti du kart. Bandžiau suprasti kaip jis įsilaužė į automobilį, neišdaužus lango, nė nesugadinus signalizacijos. Pradėdamas važiuoti, tikriausiai pastebi mano sutrikusį žvilgsnį, besidairantį po automobilį.

- brangioji, visuomet turėk atsarginį pabėgimo planą.- patenkintas šypteli, tikriausiai manydamas, kad šmaikštumu gali sužavėti ir mane.

Važiuojame ilgai, matau jį vis dairantis į veidrodėlius, tikrinant ar tikrai mūsų niekas neseka. Žvalgausi pro langą, stebėdama, kaip tolstam nuo vienų pakelės miškų, artėdami prie kitų, kol galiausiai pasiekiam naują miestą. Nežinau kodėl bėgdami nuo policijos, važiavome tiesiai į jų susibūrimo vietą. Tačiau, jis pasuka, likus akimirkai iki miesto ženklo ir miesto šešėliai nublanksta mums už nugarų, galiausiai visiškai ištirpdami už horizonto. Pasiekiam, turtingųjų rajoną, pripildytą per daug išpuoselėtais namų kiemais, su daugybe dirbtinių vyjoklių aplink tvoras ir lietaus vamzdžius bei didžiulius bejausmius namus, pripildytus niekuo apart vienatvės. Sustojame, vieno iš bejausmio, šalto namo kiemo ir nesitiki, kad tai taip pat jo „atsarginis planas". 

- tavo namai?- klausiu, lipdama iš automobilio. 

- merginos.- burbteli. Prisimenu žavią, šviesiaplaukę merginą iš nuotraukų, jo koridoriuje.

- ar ji nieko prieš, kad aš su tavimi?- seku iš paskos, stengdamasi neatsilikti. Jeigu jau bėgi nuo policijos su savo pagrobėju ir geriausios draugės žudiku, stenkis likti jo gerojoje pusėje iškart, kai tik liekate vieni. 

- jos nebus dar dvi dienas.- atrakina duris ir skubiai suveda signalizacijos kodą. Tuomet įeinu į vidų.- per tą laiką ką nors sugalvosiu.- po manęs uždaro duris. Ir vaikinas kiek palinksta į mane, paslaptingai šyptelėdamas. Jo rankos slysta per manąsias ir sustoja, kiek aukščiau nei alkūnės.- o dabar.- jo kvėpavimas atsimuša į veidą, mano kūnas nesigėdydamas, jaučia viduje kylančią paniką.

- dabar, tu išgydysi mane, kad galėčiau apsaugoti tave.