Memories never die (LTU) /z.m

Trisdešimt vienas.

Šįkart palaukiu dvidešimt minučių, įsitikinti, kad tikrai jis užmigo. Tuomet lėtai išsisuku iš jo glėbio ir tyliai nutipenu per kambarį prie spintos. Neturėjau daug daiktų – man jų ir nereikėjo. Šypteliu ranka užčiuopdama ant viršutinės lentynos, aukščiau nei galiu matyti, mažą metaliuką. Džiugu, kad James savo skutimosi reikmenis palikdavo matomoje vietoje ir nereikėjo didelių pastangų jiems atrasti. Tamsoje pereinu kambarį, išsmunku iš jo, palikdama miegantį juodaplaukį ir ryžtingai nužygiuoju į vonią. Mano riešo žymės, buvo kiek aprimusios – leido galvoti, kad kūnas beveik tikro žmogaus. Ilgai spoksojau į juos, negalėdama suprasti, kodėl šįkart buvo sunkiau prisiversti pradėti braižyti pažįstamą kelią. Kažkokia, visiška nepažįstama mintis, bandė versti patikėti iliuzija kaip svajone, kad turiu tikslą nustoti tai daryti, kad kūnu teka senojo kūno kraujas ir išmintis tarsi lietus skverbtųsi gėrio pavidalu pro sausą, skilinėjančią rankų odą. Ir bandžiau suprasti ar tai buvo mano mintis ar kažkokia paslaptinga invazija svetimų jausmų it rožių puokštės – kur po apsuptu popieriumi slėpėsi nenupjauti spygliai.

Trys žymės ir kruvinas metalas kriauklėje, mano prikasta lūpa bandant neišleisti jokio garso, kai paskutinę linija išbrėžiu giliau nei įprastai. Nepažįstamas, godaus skausmo prisiminimas suvilgo kaulus ir jaučiuosi įprastas skeletas, peiliu braižantis per atvirus kaulus išlindusios pro odą.

Už šeimą, priešus ir draugus. Tai buvo mano atsakomybė, kad jie būtų laimingi, kad kiekvienas kraujo lašas kaip atpirkimas kaip mano auka, už neteisingą gyvenimą ir pagarbų jų atminimą. Už kvailas išdavystes ir ginčus. Mano atsakas ir mano nelaimė į vidų nešanti vėsų meilės jausmą kaip išdavytę. Pakišu riešą po karštu vandeniu stebėdama kaip veidrodyje atsispindi gremėzdiškas mano veido sinonimas ir pikdžiugiška šypsena išlenda iš mano veido it klounu persirengęs žudikas. Karštis degina naujas linijas, patenkinta skęstu agonijoje ir jaučiuosi bent sykį patenkinta savimi. Ir tik vieną akimirką, prieš trenkiantis į kriauklės kraštą, suprantu kad linkstu į priekį it sulankstoma lova pasiduodama inercijai ir gravitacijai susmunku ant žemės, laiminga lyg iš ties mirčiau.

***

Šnibždėjimas už durų, visiškai nepadėjo nuo beprotiško galvos skausmo. Priglaudžiu ranką prie kaktos ir pajusdama kažką kas priminė pleistrą, tik šis buvo ganėtinai kietas ir platus. Balsai už durų garsėjo, įsiklausius girdėjau jų pokalbį.

- turi ją iš čia išvežti!- atpažinau James balsą ir nesusiprasdama susiraukiau.

- manai aš pats nežinau?- mano pagrobėjas argumentavo su juo.

- jis tikriausiai jau susekė, kad ji vis dar gyva. Ir net jeigu mes esame draugai, mirti dėl tos kalės, nesiruošiu.- žavus ir nekaltas James įvaizdis ištirpsta greičiau nei vaniliniai ledai, karštą vasaros dieną.

- na šiąnakt jam beveik pasisekė, ji pati vos nenumirė.- jie nutyla, tarsi įtardami, kad jų klausiausi. Pora sakinių sušnibžda tylomis ir juodaplaukis įžengia į vidų. Pavargęs žvilgsnis ir bejausmis veidas, pagauna mano žvilgsnį. Pastebėjęs, kad nemiegu lėtai uždaro kambario duris.
  
- kaip jautiesi?- prisėda šalia manęs ir žvilgsnį degina į mano kaktą.

- skauda galvą.- pavargęs kūnas, skęsta į miegą, jo bruožai ištirpsta menkoje kambario šviesoje. Tačiau jo balsas pažadina, prikelia kūną ir mintys mano galvoje lanksto greičiau nei Usainas Boltas.

- vos nemirei.- jo veidas nepasikeičia ir jokių emocijų jame neatsiranda, tačiau rankos buvo stipriai sugniaužtos į kumščius, atrodė, kad bandė savo sulaužyti savo rankos kaulus.

- kaip? Kodėl?- nesijaučiau prastai kalbėdama apie savo dailią pabaigą, vaikštančią šalia manęs ir kiekvieną kartą vis naujai gundančią savo blizgia šypsena.

- ar tau tikrai rūpi?

- nepakenks žinoti.- šypteliu, kai jo žvilgsnis pasikeičia į sumišimą. Lieku patenkinta, kad sugebėjau jį nustebinti ir ranka imu tampyti antklodės kraštą, tarsi ruoščiausi išgirsti pačias didžiausias paskalas.

- tu praradai per daug kraujo.- matau ryškią jo žandikaulio liniją ir įsitempusį kūną, akys apsiniaukusios pykčiu, tarsi jo kūnas ruoštųsi žaibuoti.

- juk tik keli įpjovimai..?- nesuprantu aš. Taip, galbūt šįkart tai buvo per gilu, tikriausiai ir kraujo lašėjo daugiau nei įprastai, tačiau tai buvo nepakankamas pasiteisimas nugriūti vonioje.

- po velnių Anna, tu vos prieš pora savaičių buvai pašauta! Ar žinai kiek tada praradai kraujo? Ar supranti, kad per visą laiką buvai dar daugybe kartų sužeista?- balso tembras kilo, kaip lava į ugnikalnio paviršių, svarsčiau kada ji pilnai išsiverš ir palaidos mano kūną po deginančiu karščiu. Žinau, kad žmonės turėtų jausti išgąsti it ledinį prisilietimą vasarą, kai užsimeni apie mirtį. Bet kalbėti apie mirtį buvo tapę taip įprasta, kad galėjau apie tai diskutuoti prie pusryčių stalo, tepantis margariną ant skrebučio ir laukiant kol arbatinyje užvirš vanduo arbatai.

Tą kvailą sakinį daktarai kartojo kai priverstinai sugražino į gyvenimą po avarijos, kuomet purtė kūną defibriliatoriumi ir į kūne atvertas žaizdas kišo, pirštinėmis aptrauktas, rankas bandydami surasti aukso luitą. Tą sakinį girdėjau ir dar du kartus po to, nepavykus pačiai savęs pribaigti. Galiu ir dabar prisiminti tas palatas, jose vyraujantį tirštą, nemalonų kvapą įsiskverbusį kaip šešėlis. Galiu prisiminti kiekvieną pasikeitusi mamos bruožą, kai byrančios ašaros nevaldomai riedėjo jos persigandusiu veidu. Net dabar jaučiu jos stiprų, manosios rankos, spaudimą tarsi tai galėtų mane prikelti į gyvenimą. Ir prisimenu, kad viskas ką galėjau galvoti buvo, kad buvau eilinė visuomenės nelaimė, nesugebanti pabaigti nereikšmingo gyvenimo. Kokia gėda, pabusti rytą po to.

Jis panardina rankas į savo plaukus, nuleisdamas galvą ir spoksodamas į grindis. Suprantu, kad nuo manęs priklausė ir jo gyvenimas, bet nereikėjo taip apsimesti, kad jam rūpiu. Lyg staiga būčiau patapusi jam artima, lyg abu būtume dalinesi svajonėmis ir norais, kurių vienas be kito negalėtume išpildyti.

Jo mobilus suskamba lūkuriuojančioje tyloje ir išsigandę susižvalgome. Susiradęs mobilų jis susiraukia, žvilgsnis užsikerta į skambintojo vardą. Užtikrintas balsas atsiliepia, vos jam atsistojus nuo lovos. Čiupinėju savo kaktą, bandydama suprasti ar tai buvo labai stiprus sumušimas ir ar dar vienas žavus randas galės būti eksponuojamas mano kūno istoriniame, interaktyviajame muziejuje.

- man nerūpi, kad praleidau.- mane pasiekia jo atsainus balsas kai per garsus telefonas, vėl kažką skubiai aiškina juodaplaukiui.

- aš neturiu laiko,- žvilgteli į mane, nuobodžiai klausydamas pašnekovo. Ranka mosteli, į spintą, kad apsirengčiau. Išlipu iš lovos, tarsi šokdama per ugnį ir kambarys raibuliuoja miglotomis zebro spalvomis. Palaiminga įsitveriu lovos krašto, dramatiškai ranką uždedu ant naujausios žaizdos veide.

- būsiu.- jo griežtas balsas nutraukia skubantį, visas mintis išsakyti bandantį, pašnekovą. Baigęs pokalbį jis rankoje stipriai suspaudžia telefoną, galiu pagalvoti, kad jis sugebės jį sulaužyti.

- paskubėk.- nė nežvilgtelėjęs į mane išeina, užtrenkdamas kambario duris tarsi norėdamas tokiu garsu išdaužti visus namo langus.