Memories never die (LTU) /z.m

Trisdešimt trys.

- kodėl mes čia slepiamės? Jei mes jo laukiame, kodėl laukiam ne tavo namuose ar jam nuspėjamoje vietoje?- negalėjau suprasti. Vienoje rankoje jis laikė puodelį su vandeniu, kai kitoje rankoje buvo mobilus. Nuo mano žodžių nuobodžiaudamas pakėlė galvą, tuomet vėl grįžo prie telefono. Maniau, kad jis neatsakys, bet visiškoje tyloje, lengvai girdėjau nerūpestingą jo atsakymą.

- didelė teritorija, nėra liudininkų. Galiu jį nušauti ir nereikės prašyti paslaugos, kad vėliau kažkas mane išsuktų.- linktelėjau, pritardama. Atrodo, tai buvo genialus planas. Tačiau įtariau, kad taip lengvai nesibaigs. Netikėjau, kad mato tėvas, buvo toks patiklus ir nebūtų perpratęs už jį, kur kas jaunesnio juodaplaukio vaikino. Lėtai atsistoju ir imu vaikščioti po kambarį, apžiūrinėdama kiekvieną kampą, tarsi tikėdamasi ką nors rasti. Juodaplaukis patraukęs savo žvilgsnį nuo mobilaus, ima stebėti nerangius mano žingsnius. 

- kodėl ligoninėje nuolat sakydavai, kad lauki kol išsiskleis popierinės gėlės?- netikėtas jo klausimas priverčia sustoti ir į jį atsisukti. Jo rudos akys, po ilgomis blakstienomis, spigino degų žvilgsnį į mane. Klausimas buvo netikėtas nes nemaniau, kad jam tai galėjo rūpėti. Jis nebuvo pirmas kuris to klausė, kadangi mano žodžius užfiksavęs prastai apmokomas ligoninės psichiatras privertė visus suabejoti mano psichine sveikata. To paties klausinėjo išsigandusi mama, prie ligoninės lovos kiekvieną antradienio popietę atėjusi manęs aplankyti. Klausė ir vienas ar kitas psichologas, pasamdytas policijos tyrėjų, bandančių užkoduotomis žinutėmis priminti įvykius ir veidus, kurių nebuvau patyrusi ir kurių nebuvau mačiusi.

Tačiau negalėjau suprasti, kodėl šie žodžiai kitiems atrodė tokie nesuprantami ir nepaaiškinami. Juk jie neprivertė staiga pergalvoti didžiųjų pasaulio stebuklų ir neprivertė keisti istorijos, tikslingai surašytos į šimtus tomų knygų. Tai buvo pats paprasčiausias pasvarstymas ir mintis, kurios laikiausi.

- Ligoninės palatoje į vazą buvo įkištos popierinės gėlės. Bet visuomet jas stebint atrodė, kad turi būti kažko daugiau, kažkas turėjo būti jų viduje. Ir jos atrodė tokios neišbaigtos, sulankstytos be jokio kruopštumo tarsi per skubėjimą. Jaučiau kad turėjo būti kažkas daugiau ir norėjosi kaip nors jas atidaryti. Bet dar įdomiau buvo laukti ir stebėti kada jos pačios prasiskleis ir išdrįs parodyti kas buvo jų viduje.- buvau kaip niekad atvira. Ar to priežastis buvo tai, kad ruošiausi būti nužudyta ar dėl to, kad norėjau bent sykį būti išgirsta?

- tai nesąmonė. Popierinės gėlės negali įsiskleisti.- jo balse atsispindėjo susierzinimas, ir jis jautėsi tarsi argumentuotų su mažu vaiku, kuris tik ir taikėsi imti ir kartoti jo žodžius kaip savigyną.

- bet ar ne tame įdomumas? Laukti kažko neįmanomo, kažko ko nesitiki?- šypteliu ir atsisėdu kitoje sofos pusėje, man grįžus prie jos.- tai tas pats kas laukti svečių naujų metų naktį, pamiršus išsiuntinėti kvietimus. Slapta juk tikiesi, kad kažkas pasibels į lauko duris ir stebuklingą naktį, nereikės būti visiškai vienam.

Akimirkai vėl nutylam ir spoksau į savo sunertas rankas. Atrodo dabar turėjau laiko pergalvoti, kiekvieną dieną, kuri įvyko iki šios dienos. Tai buvo laikas, kai pagaliau norėjau susitaikyti su mintimis ir norėjau susitaikyti su savimi. Pagaliau, juk šioje nesąmonėje buvome dviese. Nors mano pabaisos viduje, niekaip nenorėjo tam pritarti.

- ką tavo draugai ir kostiumuoti vyrai pagalvojo, kai mes pabėgome nuo policijos?- šypteliu, prisiminusi jų sutrikusius veidus. Kažkodėl manęs nebegąsdino mintis, kad mes bėgome nuo policijos, tarsi būtume apiplėšę nacionalinį banką. Tai buvo tapę lyg įprastu dalytu, lyg tai kėlė pasitenkinimą, kylantį iš niekados dar taip stipriai nejausto adrenalino.

- tikriausiai, kad mane vėl prigavo su žole. Arba, kad tave pagrobiau. Arba, kad tave slapstau nuo policijos.-, vardino įvairius scenarijus, bet neatrodė, kad kuris nors variantas būtų jį jaudine. Galėjai suprasti, kad jam visiškai nerūpėjo ką apie jį galvojo kiti. Galiausiai jis buvo garsus ir jam buvo leidžiama viskas, nes kaip kitaip paaiškinti, kad policija nesusekė jo kaip samdomo žudiko?

Beaul tyliai, spoksojo į mus sėdėdama ant stalo, kurį buvo užgulusios tonos dulkių. Ji buvo susirišusi plaukus į aukštą kasą ir taip lygiai juos sušukavusi, kad atrodė, jog nuo to tempėsi net kaktos oda. Raudonas lūpdažis ir tamsiai paryškintos akys, privertė ją atrodyti tokia pavojinga. Ji rankose laikė teniso kamuoliuką ir virs svarstė ar iš nuobodumo nereikėtų pradėti jo mušinėti į sieną.

- ar sunku būti garsiam?- mano mintyse sukiojosi įprasti klausimai ir nugalėta smalsumo toliau klausinėjau juodaplaukio. Tai buvo pirmas nuoširdus pokalbis, kuriame nebuvo kokios priešiškos agresijos ir kuo stipriau įgelti besistengiančio sarkazmo.

- sunkiau dirbti savo darbą. Turi saugotis su kokiais žmonėmis bendrauji ir kalbi. Kokiems žmonėms spaudi ranką. Niekad, nežinai kada gali būti užsakytas kurį nors iš jų nudėti.- padėjo galvą ant sofos atlošo ir jo žvilgsnis nukrypo į apsilupusias lubas, tarsi išties mąstė apie visus žmones kuriems pirmiausia spaudė ranką, o tik vėliau nušovė.

- bet minios žmonių tave myli. Jie stengiasi būti geresniais žmonėmis, nes tiki, kad ir tu esi geras.

- ir pažiūrėk prie ko juos galiausiai tai prives.- paslaptingai šypteli, tarsi buvo numatęs penkiolika žingsnių į priekį. Galbūt net penkiolika metų į priekį.- tu vienintelė, kuri nedirba tokio darbo kaip aš ir žinai apie mano didžiausias paslaptis.- jis kiek prisislinko prie manęs. Mačiau kaip pokalbiu susidomėjusi draugė akylai stebėjo jo judesius, lyg vanagas prieš pačiupdamas kiškį.- matyt, tau bus pasisekę pažinti tikrąjį mane.

(a.ž.) Grįžtu po egzaminų ir dalių sulauksite kur kas dažniau! Dėkoju, kad skaitote šią istoriją. Labai laukiu jūsų balsų ir nuomonių! ♥