Memories never die (LTU) /z.m

Trys.

- nagi, Anna! Mes negalim pasiduoti!- priekaištauja draugė. Dėbteliu į ją pačiu abejingiausiu žvilgsniu.
- Tu jau pasidavei.- burbteliu aš. Nežinau kodėl aš vis dar atsakinėjau jai. Galbūt jaučiausi kiek vieniša, galbūt vis tikėjau, kad draugė tikra. Beaul dingsta. Lėtai, savomis vaiduokliškomis gijomis pakylu nuo lovos ir pasiėmusi nuo staliuko bintą, aprišu aplink kairįjį riešą. Ilgai stebiu bintą – vis tikiuosi, kad jis galiausiai mane sugrauš.
- Anna!- pasigirsta mamos balsas pirmame aukšte. Skubotai užsivelku megztinį paslėpdama švarų bintą. Prie durų stovėjo tie patys žmonės, kuriuos ligoninėje prie manęs šmirinėjančius mačiau dažniau nei savo motiną.
Policininkai – jie grįžo.
- Taip?- rėžiu piktai, o balsas svilina ir žudo juos, vos man prakalbėjus.
- Flores, jūs turite važiuoti su mumis.- spoksau į juos. Jie pasako tai taip lengvai, lyg viskas būtų gerai. Lyg nebūtų manęs tiek tardę, lyg tai aš būčiau privertusi autobusą apvirsti. Jų įtikinimas balsas, retsykiais tikrai versdavo galvoti, kad tai mano darbas ir, kad tikrai sunaikinau kitus mokyklos mokinius ir vairuotoją. Jausdavau dar daugiau kaltės nei įprastai.
- jeigu jūs vėl ją apklausinėsite, aš turiu važiuoti kartu.- taria motina, jau akimis ieškodama kur paskutinė kartą numetė savo rankinę.
- viskas bus gerai.- tyliai šnibžda Beaul stovėdama šalia manęs taip arti, kad atrodo galėčiau jausti jos kvėpavimą.
- ne, ne, ponia Flores, neprivalot.- tokiu pačiu monotonišku balsu kalba vienas iš policininkų.
- ji nepilnametė.- skubiai maunasi savo batus mama.- tuoj pakviesiu kaimynę, kad prižiūrėtų dukrą.- nelabai klausėsi, kas jai buvo sakoma.
- šįkart mums tereikia pažiūrėti ar ji atpažins avarijos sukėlėja. Daktarai buvo įsitikinę, kad dėl tokio stipraus smegenų sutrikimo ir patirto šoko, jos mintys gali automatiškai blokuoti prisiminimus iš įvykio vietos.- man buvo bloga nuo žodžių „įvykio vieta". Kiekvieną kartą jie nesugebėdavo to įvardinti kaip avarijos. Kiekvieną kartą, beveik kiekviename sakinyje.
„įvykio vietoje žuvo vienuolika žmonių."
„Anna, ar ką nors prisimeni apie šį įvykį?"
„įvykio vietoje, buvo rasta įrodymų, kad avarija buvo sukelta tyčia." Ištisas dienas, tie patys sakiniai ir tie patys žodžiai, kitokia eilės tvarka.
- a, tuomet gerai.- motina atsidūsta, nuleisdama rankinę nuo peties ir tarsi kiek atsipalaiduodama atsidūsta. Policininkai padaro dviejų žmonių tunelį, leisdami man išeiti pro namų duris. Juos seka, galui už jų likusi Beaul, įtartinai tyli. Tikriausiai nenorėjo išsiduoti policininkams, kad ir ji buvo gyva.
- taip nesijaudink.- galiausiai man vėl sušnibžda draugė, kartu su manimi sėdėdama policininkų automobilyje. Pažvelgiu į priekyje susėdusius policininkus. Bet jie neatsuka galvos į mane, nežvilgteli kreivu žvilgsniu į draugę. Jie, nepastebi Beaul.
- kodėl mane vežatės?- bandau įsitikinti priežastimi. Ar tai tikrai nebuvo eilinė apklausa.
- mes radome įtariamąjį, kurį tikimės, kad galėsite atpažinti.
Su tais žodžiais grįžtu į kruvinas akimirkas, vis žvelgiau į kūną, nukritusi, beveik užvirtusi ant manęs. Mano kūnas man nepakluso, nejudėjo, jis tarsi skyrėsi nuo mano minčių. Galėjau tik žiūrėti, kaip krauju pasruvusios šviesiaplaukio vaikino akys užsimerkia ir kaip vis lėčiau ir rečiau nuo kvėpavimo pasikelia jo krūtinė. Žiūrėdama į jo kūną, tarsi ruošiausi, jog po jo netrukus eis manoji eilė.
Ir aš buvau pasiruošusi.