Memories never die (LTU) /z.m

Keturi.

Mane pastatė už neva už lango, kad galėčiau pastebėti jo veidą, jo elgęsi ar net išgirsti jo balsą – bet ką kas padėtų man prisiminti. Bet tiesa buvo, tai kad aš negalėjau prisiminti nieko, nes aš žinojau, kad nieko nemačiau. Aš kalbėjau su Beaul, apie būsimus mokyklos šokius ir mūsų sukneles, kurias ruošėmės pirkti kitą savaitę. Spėjau išgirsti slystančias padangas, stabdžių cypimą ir vairuotoja kelis paskutiniuosius keiksmus. Pagalvojus kvaila, kad tai paskutiniai atsiminimai, prieš numirštant. Apklausų kambarys – tikrai šalta ir pritemdyta vieta. Netrukus į jį įveda surakintą vaikiną, kuris spoksojo į žemę, net tuomet kai jį grubiai pasodino į kėdę, priešais stalą. Paskui juos į vidų užeina pažįstamas, nemalonus tyrėjas, kuriam ši byla buvo įgrisus, net tuomet kai tik surašinėjo pirmuosius popierius. Jis visuomet klausdavo be užuolankų, šaukdavo, kuomet pridurdavai, kad nieko nežinai, nes išties nieko nežinojau. Tikriausiai, stambus detektyvas mieliau poilsio kambaryje būtų gėręs stiprią juodą kavą ir valgęs visas spurgas, kurias galėjęs rasti. Susikūprinęs juodaplaukis vis dar buvo nuleidęs galvą.
- Taigi, Malik, papasakok kaip viskas įvyko. Pradėkime nuo motyvo.- atrodė, detektyvas mėgavosi, kad pagaliau buvo viršesnis už, atrodo iš pažiūros ganėtinai stiprų, vyrą.- juodaplaukis akimirksniu pakelia galvą ir tarsi kažką įtardamas žvelgia tiesiai į veidrodinį stiklą, tarsi kiaurai perskrosdamas jį ir spoksodamas į mane.
- Nesijaudink, Flores, jis negali mūsų matyti.- šalia manęs stovėjęs policininkas tikriausiai pajaučia mano staigų įsitempimą. Kuo ilgiau spoksau į jį, tuo labiau suprantu, kad jį žinojau. Tačiau žinojau jį ne kaip įprastą vaikiną, kuris gyveno šiame mieste. Tai buvo kur kas baisiau. Tai buvo garsus dainininkas, kurio klausė tūkstančiai, gal net milijonai. Negalėjau suklysti, tai buvo jis. Ir tuomet susimąstau – ar jis buvo dainininkas ar dabar jau ir žudikas? Ir ar policija nieko nesumaišė? Kodėl dainininkas turėjo planuoti tyčinę avariją, kad per ją žūtų žmonės? Galbūt tai buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau jo nuoširdaus balso nenorėjo niekas klausyti.
- kaip suprantu, nekalbus.- pašaipiai po poros minučių vėl klausia, koją ant kojos susidedantis, ir kėdėje dar labiau įsipatoginantis, detektyvas.- tai bent jau pasakyk, ar gailiesi dėl to, kad pražudei tiek žmonių?
- ne.- monotoniškai jis pripažįsta, toliau spoksodamas į stiklą, tarsi nepaleisdamas manęs iš savo akiračio. Ramus balsas, paskandiną visą apklausų kambarį. Mano kūnu, tarsi iš staiga pabudusio ugnikalnio, veržiasi įniršis, kurį jaučiau tik tuomet, kai manasis tėvas, nieko nesakęs, paliko mane ir mamą. Įniršis už visus: šeimą, priešus ir draugus.
- jis labai nemandagus.- Beaul taip pat stovėjo šalia ir analizavo elgesį kartu su manimi. Tačiau aš beveik negalėjau jos girdėti, mano krūtinėje plakusi širdis, ruošėsi pati jį nužudyti.
- tuomet ar pripažįsti, kad tai padarei.- juodaplaukis tylėjo. Atsipalaidavęs kūnas, nerodė jokių jausmų – nebuvo baimės, užuojautos, jokios kruopelytės gailesčio.
- na, ką gi, tikriausiai čia ir baigsiu mūsų pokalbį.- šypteli detektyvas atsistodamas. Juodaplaukis, nepajuda ir nė kiek nekreipia į jį dėmesio. Tačiau, jo veide atsiranda menka šypsenėlė ir akys, toliau žiūrėjo į mus, kuomet lūpomis sužiopčioja, vieną vienintelį sakinį, kurį supratau, lyg jį būtų kažkas klykęs tiesiai prie manęs.
- mąstyk, Anna, kad tu jau mirusi.