Memories never die (LTU) /z.m

Dvidešimt penki.

Senos durys, tikriausiai daugybę metų nejudintos, cypdamos atsidaro ir pro jas įžengia, juodu kostiumu apsivilkęs vyriškis. Šįkart jis vienas ir labai patenkintas. Pamatęs mane, ranka bandančią apglėbti sušalusį savo kūną, nebando nuslėpti kylančios plačios šypsenos veide.

- ak, tavo mylimasis, man taip palengvino darbą.- tėvas sukrenta ant kėdės, kur prieš dvi dienas, juodaplaukis išdavė savo didžiausią paslaptį. Užsimerkiu, kai negaliu sustoti drebėti iš šalčio, nesvarbu, kad saulė buvo pakilusi ir iš visų jėgų bandė sušildyti žemę ir tuo pačiu mane. Beaul, sulaikiusi kvapą sėdi šalia manęs, ant pečių uždėjusi savo netikros odos striukę, tarsi tai būtų galėję mane sušildyti. Buvau pasiruošusi kaip niekada ankščiau – Beaul per dvi dienas papasakojo apie pačią mirti. Ir pati mirtis nebuvo tokia baisi – ji buvo pilna šviesų, didelių garsų. Turi laiko suspėti susitaikyti su savo likimu.

- kur tavo gelbėtojas?- Atsimerkusi stebiu, nepriekaištingai bauginančią jo laikyseną. Vėl norint kažką sakyti, cypiančios durys atsidaro dar kart ir du kostiumuoti vyrai įstūmia juodaplaukį. Rankose laikytu ginklu, tėvas parodo, kad juodaplaukis prisislinktų prie manęs. Pykčio pilnomis akimis, jis pirmą kartą paklauso jo nurodymų.

- taigi, suradau jus.- išdidžiai tarsteli ir prisidega cigarą, nenuleisdamas žvilgsnio nuo mudviejų. Kambaryje įsivyrauja tyla, ilgai žiūrėdamas jis vis nupurto cigaro dalį, kol netrukus nebaigęs jos surūkyti, nušveičia per kambarį.

- matau susipykot,- ginklu pamosikuoja į mano prirakintą ranką.- kaip atsakingas tėvas, turėčiau pamokyti, kad negalima skriausti mano dukters.- klastingai šypteli.- Ak.. aš visada mylėjau romantiką. Pagalvokit, koks aš dosnus! Leisiu žūti kartu. Vienam už kitą.- filosofavo tėvas, mosikuodamas kėdėje ir nė kiek nuo jos nepasikeldamas. Cigaras pradeda smilkti, senų laikraščių krūvoje, tačiau tėvas nepastebi, įsiaudrinęs į savo monologą, tarsi nuskriaustasis. Žinau, kad tai pastebi ir šalia manęs tylintis juodaplaukis. Tačiau buvau pavargusi kariauti su jais abiem, todėl laisvai nutraukiu tėvą, mosikuodama ore, savo laisvąją ranka.

- užteks.- negalėjau pakęsti jo kartojamo žodžio „kartu". Turėjau mirti tik aš, turėjau prisibaigti tik save, nenorėjau būti rasta šalia jo, lyg būtume buvę kažkokie meilužiai, bėgantys nuo pasaulio neteisybės, įskaudinti gyvenimo ir visiškai netikėtai susitikę kartu numirti. Juodaplaukis pasipiktinęs koja trenkia man į blauzdą, toliau stebėdamas mano tėvą.

- žinai, Anna, jis daro teisingai.- atsistodamas tarsteli ant kėdės padėdamas ginklą ir iš kišenės išsitraukdamas sidabro spalvos peilį. Jo ašmenys atsispindi saulę, kai peilį ištraukia iš dėklo. Lėtai, tarsi turėdamas laiko, vyriškis priklumpa prie manęs ir šyptelėjęs, peiliu perbraukia per blauzdą ir šlaunį, suplėšydamas, purvinas kelnes. Spoksau į jį stiklinėmis akimis, neduodama menkiausios emocijos pasitenkinimui. Tačiau jo tai nesustabdo ir spoksodamas į mane brėžia dar vieną sykį.., kitą.., vis giliau ir giliau. Žinau, kad iš naujų žaizdų bėga kraujas, tegul. Man neskaudėjo, tik nekantriai laukiau, kada galiausiai mane padurs. Mirtis nebuvo baisi.

Kartą literatūros mokytoja, perskaičius vieno kūrinio ištrauką, interpretavo, kad skausmo gali nebejausti tik tuomet, kai esi pasidavęs, miršti arba galiausiai esi miręs. „Kokia ironija, - tada pamaniau, bet vis dėl to tą sakinį užsirašiau į sąsiuvinį." Užsidengusi burną rankomis, Beaul stebėjo mane išgąsčio pilnomis akimis, šildėsi įsikūrusios ugnies pavėsyje.

- ir tau neskauda?- susiraukia tėvas, kiek atitraukdamas peilį, su lašančiu krauju nuo ašmens.
- man neskauda.- tarsi užburta sumurmu, akimis sekdama liepsną, tarsi angelišką šviesą. Kai ugnis ima spragsėti, tėvas tik tuomet pastebi, kambaryje plaukiojančius tamsius dūmus, užuodžia jos kvapą ir galiausiai pastebi ją pačią.

- na matyt, man nė nereiks slėpti jūsų kūnų.- laimingas atsitraukia nuo manęs ir rankove prisidengia burną, apsisaugodamas nuo nuodingų dūmų. Matyt, jam tikrai pasisekė. Galiausiai, kai imu kosėti ir godžiai ryti orą, tėvas susipranta, kad pabėgti gali tik jis ir lėtai apsisukęs išeina stipriai užtrenkdamas dideles, cypiančias ir sunkias, gamyklos duris. Juodaplaukis, prisidengęs megztinio rankove, skubiai atsistoja bando atidaryti duris, pro dūmus, jo kūno beveik nebematau. Netrukus grįžta prie manęs ir pakėlęs mano ranką, priglaudžią prie nosies ir burnos. Ašarojančios akys, negali suprasti kodėl dabar jis dar mane saugojo. Juk tikriausiai man sudegus čia, tėvas manys, kad kartu sudegėm kartu. Kodėl jis manęs vis dar nepaliko?

- laikyk!- surinka jis, kai mano ranka nusvyra šalia manęs, vos jam ją paleidus. Vėl prispaudžia ir kažką sako, bet per ugnies spragsėjimą nieko negirdžiu.

- nagi eime, mes turim paskubėti!- jis šaukia ir netrukus užsikosti ir iš akių taip pat byra ašaros. Jis bando mane pastatyti ant kojų, bet per megztinio rankovę, tikriausiai neišgirsta mano pasipriešinimo. Galiausiai man atsistojus, jis nori tempti mane link durų, bet aš nejudu iš vietos. Tuomet pastebi prie manęs išdaužtą langą ir skubiai užsilipa ant palangės, ruošdamasis išspirti antrą, jau kiek plonesnę, seno lango dalį. Galiausiai ją išspyręs, ištiesia man ranką ir nori mane traukti, kad užsikabaročiau ant lango. Bet aš lieku ir ašarotomis akimis ir užtroškusiu balsu tarsteliu:

- ne.- papurtau galvą ir šįkart mane išgirdęs, vaikinas susiraukia.

- neturim laiko, Anna!- jis šaukia, vis bandydamas traukti mane, kad kabinčiausi ir užlipčiau ant palangės.

Tačiau aš nejudu ir spoksodama į jį pasilieku.