Memories never die (LTU) /z.m

Vienas.

Pagaliau po tos avarijos aš grįžau namo. Tuomet ir mano mieste buvo pasikeitęs ne tik oras.

Visi spoksojo į mano sugijusį kūną, einant mokyklos koridoriais. Visi paslapčiomis žvilgčiojo į mane, galėjau prisiekti, kad galėjau girdėti net jų kvėpavimą pripildytą baimės. Jie žvalgėsi į mane per petį ir kiekvienas galvojo tą pačią mintį – ar aš buvau kažkuo ypatinga, ar manęs reikėjo bijoti tiek pat kiek raganų viduramžiais?
Nes aš buvau vienintelė išgyvenusi. Vienintelė išlindusiu dar su žemėmis nesumaišytu kūnu. Kuri vienintelė išgyveno autobuso avariją, kuomet likę žmonės autobuse, kvėpavo savo paskutinėmis akimirkomis.
Koridoriuose atsirasdavo ir tokių, kuriems reikėjo dėmesio, kurie jie susilauktų iš aplinkinių jei staiga susidraugautų su beveik mirusia. Beveik gąsdinančią, beveik nebereikalingą. Tačiau nei vienam iš mokykloje likusių žmonių, niekad nerūpėjo, kaip jaučiausi pabudusi ligoninė, kuomet į kūną it švininių kulkų buvau prisagstyta įvairių vamzdelių, o į gerklę įkištas kažkoks papildomas vamzdelis kvėpavimui. Jie nežinojo jausmo, kai dar nesigaudant aplinkoje, raminamu balsu, tarsi nieko baisaus, išrėžia, kad aš vienintelė likusi gyva, vienintelė išsikovojusi gyvenimą iš naujo. Vėliau pasako, kad likę vienuolika žmonių žuvo – paskutinieji du pasidavė vežant į ligoninę. Aš buvau likusi vienintelė, kuri matė kruvinus kūnus, girdėjusi paskutinius jų iškvėpimus, jautusi orą deginantį kraujo ir baimės kvapą ir likusi viena.

(a.ž.) Tikiuosi sudomins nauja mano istorija! Ačiū, tiems kurie skyrėte ir skirsite laiko jai skaityti! Viliuosi jūsų nenuvilti! ♥