Memories never die (LTU) /z.m

Penkiolika.

Neklausinėjau ką jis čia darė, kodėl taip staiga troško mano mirties. Tikriausiai ne tokie pokalbiai vykdavo tarp senai matytų šeimos narių. 

- nušauk ją, arba nušausiu abu!- atrodo vyriškis, kurį turėčiau mylėti kaip artimą, šaukią, nors kambarys nebuvo toks ir didelis – galėjom ir taip visi susėsti ir pasikalbėti. Mačiau kaip mano ironija klupdo mane ir meldžia gyvenimo pasiduoti. Mirti su ironija – tikriausiai ne kiekvienas sugebėjo. Žvelgiu į juodaplaukį, laikantį į mane nutaikyta ginklą ir dar sykį kažkodėl delsiantį. Tuomet nepatraukdamas žvilgsnio nuo manojo, akimirksniu nusuką ginklą ir įšauną į vieną vyriški, kita ranka pačiupdamas mano riešą ir traukdamas į durų pusę. Mes skubiai išbėgama į kiemą, basomis kojomis bėgu per nupjautą, tą pačią minkštą, žolę ir tik tuomet pastebiu, vakarėjantį dangų ir jo šiltas astronomines sutemas. Tempiama jo pasižiūriu, kad likęs vienas ginkluotas vyras, vejasi iš paskos, kai manasis tėtušis stovi ir žvelgia į mus - išsmunkančius pro vartus ir pasukančius į jau apšviestą geltonų žiburių gatvę. Galiu tolumoje girdėti ramų, visiškai savimi užtikrinto vyro, balsą ir jo žodžius.

- pagausim juos kitą kartą. Turime kitų reikalų.- bet mes nesustojam bėgti. Galiausiai, kai man pasirodo, kad nubėgome užtektinai, ištraukiu savo ranką iš jo, ir vaikinas akimirksniu sustoja. Sunkiai kvėpuodama, spoksau į jį, kuomet jis nenustoja dairytis ir vis žvilgčioti aplink.

- nagi, mes turime judėti.- nori vėl sugriebti mano riešą, bet skubiai atsitraukiu nuo jo, priversdama jį susiraukti.

- aš daugiau nebėgsiu.- prižadu. Atrodo, oras plaučiuose buvo toks retas, kad jaučiau jog tuoj nualpsiu. 

- nori, kad jie mus pagautų?- artėja prie manęs, kol jaučiu jog žengusi vis kelis žingsnius atgal, prisiglaudžiu prie mūrinės namo sienos. Jo rankos įsiremia į sieną, pakimba netoli mano galvos.

- jie nesiveja mūsų.- žinau ką girdėjau ir galėjau tai įrodyti. Juk aš ne itin greitai galėjau bėgti basomis pėdomis, per nešvarų cementinį grindinį ir mes kas kart vis skersuodavome per svetimų žmonių kiemus – nusukdami tai į kairę, tai į dešinę.

- ir kodėl taip manai?- jo grįžęs grėsmingas, kiek kimus balsas beveik šnabždėjo. Kas buvo su šituo vaikinu ir jo šnibždėjimu? Ar kartais jis nebuvo dainininkas, kuris turėtų būti priverstas kalbėti garsiai, kad jį galėtų girdėti tūkstantinė minia?

 - girdėjau, kaip jis tai sakė.- negalėjau patikėti, kad jis to negirdėjo. Žinau, kad mes bėgom ir jam svarbiau buvo mane ir save patį nutempti tolyn, kad negalėtų mūsų nušauti, tačiau mano tėvas niekad nebuvo itin tylus žmogus.

- mieloji, tu neįsivaizduoji kiek kartų tai buvau sakęs savo aukoms.- šypteli jis. Netrukus vėl pačiupęs už riešo vėl traukia mane per kažkieno neaptvertą kiemą. Jį perėję, mes pradeda eiti jau paprastu siauru keliuku, pramintu tarp kiek aukštesnės, laukinės žolės ir visos šviesos kiek nutolsta, kol visiškai dingsta, palikdamos mums užnugarų. Giedras nakties dangus ir atvira šviesa šviečiantis mėnulis, tampa kaip naujas gyvenimo kompasas ir amžinas patarėjas. Mes išlendama prie mažyčio tvenkinio su jame užaugusiomis vandens žolėmis.

- palauksime čia kelias valandas.- tarsteli man, sukrisdamas į aukštą žolę ir išsitraukdamas ginklą, bei numesdamas šalia savęs į pievą. Klesteliu į minkštą pievą, didžiuliu atstumu nuo juodaplaukio. 

Neturėjau tikimybės pabėgti, kuomet žinojau, kad jo ginklas buvo visai šalia ir žinojau kaip taikliai jis galėjo šaudyti. Juk jam užteko vieno šūvio, nė nepatraukiant nuo manęs savojo žvilgsnio, kad nušautų ar bent stipriai sužalotų vieną iš vyrų, stovėjusį jo svetainėje.
Visiškoje tyloje, girdint tik kartais tarp, tolumoje augančių pavienių, medžių prasisupantį vėją, negaliu patikėti, kad šalia manęs neatsiranda Beaul.
Galbūt ji nespėjo bėgti kartu su mumis, galbūt pametė mus iš akiračio aukštoje pievoje ir naktyje.

 - kodėl manęs nenušovei?- nežiūrėdama į jį ir stebėdama kaip netikras, jaunaties formos, mėnulis, plaukioja apaugusiame kūdros vandenyje, klausteliu jo.

 - ar išvis turėtum to klausti?- galiu girdėti jo silpną pašaipą.

 - o kodėl ne?- abejingai jam atsakiau. Galėjo pasirodyti, kad buvau jam kaip kažkokia neįveikiamybė, kurios jis negalėjo pasiekti. Pirmoji viršūnė į kurią negalėjo užlipti. Kitaip negalėjau paaiškinti kodėl jis jau antrą kartą manęs nenušovė. Juk pats per pastarąją parą buvo kelis kartus sakęs, kad niekad nieko nepasigaili, kad niekad niekas nelieka gyvas. Kodėl tuomet jis vis grįždavo prie manęs it apsauginis bandantis išsaugoti mano gyvybę?

 Galiu išgirsti jo atsipalaidavusį balsą ir lyg iš vidaus kylantį juoką tarsi dar vieną pašaipą. Akimirkai užplūdęs vėjas, bando sušiaušti mano plaukus ir pajudinti žolių viršūnes.

 - su laiku ir pati pastebėti.- tarsteli mįslingai, manydamas, kad turiu visą gyvenimo laiką, aiškintis jo iškreiptas mintis ir paslaptingus žodžius.