Baimė pulsavo mano venomis. Šiandien pasakiau mokytojai, kad prie manęs kimba keletas klasiokų, nes nebelaikė kantrybė. Jie sulaužė mano parkelį, žirkles ir dar išsityčiojo. Mačiau, kaip ji pasikvietė į savo kabinetą, o grįžę iš ten jie nužvelgė mane žudančiais žvilgsniais.
Ėjau namo sparčiu žingsniu, kad tik nesutikti jų... Bet aš negimiau po laiminga žvaigžde. Pajaučiau kaip kažkas stipriai mane trūktelėjo atgal. Truputį susvyravau, bet nenukritau. Jau norėjau bėgti kiek kojos neša, bet kelią pastojo Tomas. Jis buvo sportiško sudėjimo, raumeningas ir plačių pečių, tad kiekvienu kartu kai bandydavau pro jį prasibrauti jis stipriai pastumdavo mane atgal. Marius ir Edvardas nebuvo tokie stiprūs, bet jų žodžiai suduodavau stipriau, nei bet koks smūgis.
-Kur bėgi?-nusijuokė Tomas, kai vėl bandžiau prasibrauti pro jį.-Olivija, maniau, kad tu bent jau protinga...
-Dabar turėsi atsakyti už savo veiksmus,-pasakė Marius pastumdamas mane iš visų jėgų. Neišlaikiusi pusiausvyros kritau ant šaligatvio. Jis pasitiko mane išskiestomis rankomis, o gal turėčiau sakyti plytelėmis?
Keista, bet einantys praeiviai, tai yra visokios močiutės nekreipė jokio dėmesio į mane.
Pilvą pasiekė stiprus smūgis. Užmerkiau akis ir dėl didelio skausmo automatiškai rankomis apglėbiau savo pilvą.
-Kas jums negerai?-tyliai išstenėjau, turbūt jie net neišgirdo.
Toliau sekė kitas stiprus smūgis į koją. Suinksčiau iš skausmo.
-Kelkis,-ištiesė ranką Edvardas.
Nekreipiau dėmesio. Toliau gulėjau ant asfalto susiėmusi už pilvo.
-Sakau kelkis!-sušuko Marius ir vėl spyrė į pilvą, bet spyrį truputį suminkštino mano rankos.-Tikiuosi tai bus paskutinis kartas, kvaile,-pritūpęs prie mano galvos pusbalsiu pagrasino jis.-Nes kitą kartą bus blogiau.
Tomas dar kartą spyrė į koją ir visi apsisukę nuėjo savo keliu, lyg nieko nebūtų buvę.
"Netylėk".-sako jie."Pasakyk kam nors ir viskas išsispręs".-kartoja visi. Bet kas tada jeigu visi žodžiai jau prarado prasmę?
Atsargiai atsistojau, per koją perėjo didžiulė skausmo banga. Prie pilvo dilkčiojimo beveik pripratau. Eidama sunkiai dūsavau. Truputį šlupčiojau, manau ant kojos bus mėlynė. Didelė mėlynė...
Pamažu bežingsniuojant valdžiau ašaras savo akyse. Ne dėl skausmo, kuris buvo erzinanti, bet iš pykčio. Kodėl turėjau pasiskųsti? Nejaugi maniau, kad tai padės? Kodėl aš net nebandžiau gintis??? Pasirodžiau kaip visiška nevykėlė. Uoj, palaukit, tokia ir esu...
Grįžusi namo kritau į lovą. Noras verkti buvo atslūgęs, nes visą pyktį išliejau ant nekaltų akmenukų, kurie man pasitaikydavo po kojomis. Dabar nieko nenoriu, apart pamiršti šį įvykį. Nes kiekvieną kartą prisiminus kaip aš lengvai pastumiama krentu ant asfalto darosi gėda....
[******]
Po vakarienės suploviau indus. Mama iškart išėjo. Sakė, kad gavo užsakymą. Ta prasme, iškvietimą ar... Nežinau kaip tai pavadinti. Man šlykštu, kad ji turi dirbti tokį apgailėtiną darbą, bet nesmerkiu jos, nes žinau, kad ji neturi kito pasirinkimo. Įdomu, ar prostitucija išvis darbas?...
Į virtuvę įlėkė iš įtužio paraudonavęs Robertas. O ne...
-Kur motina?!-garsiai suriko jis trenkdamas kumsčiu į stalą.
-Ji darbe,-ramiai pasakiau. Prisispaudžiau prie spintelės, nes labai bijojau jo. Ar jis gali man trenkti?
-Kur alus? Vėl išpylė ta kalė?!-dar garsiau sušuko jis.
-Ne... Nežinau...-virpančiu balsu ištariau.
Drebančios kojos vos laikė mane. Tėvas dar labiau įsiuto ir pradėjo eiti link manęs.
-Jūs abi tokios pačios kalės!-suriko tiesiai man į veidą. Susiraukiau, nes porą seilių lašelių pasiekė mano odą.
Jis pakėlė ranką ir trenkė į spintelę virš mano galvos. Suveikė mano ginybinis refleksas. Pabėgau... Išlėkiau iš namų garsiai užtrenkdama duris. Mano visas pyktis ir ašaros išsiveržė, lyg iš ugnikalnio. Bėgau gniauždama kumsčius, ašaros riedėjo skruostais.
Mano tikslas-miškas. Tas pats apie, kurį minėjau. Man nebuvo svarbu, kad pradeda temti, žinojau, kad blogiau jau nebebus.
Atbėgau prie didelio medžio su storu kamienu. Giliau į mišką eiti nesinorėjo, nes ir taip baugu. Atgavusi jėgas ir normalų kvėpavimą pyktis ir vėl užliejo kūną. Spyriau į tą didelį medį, pradėjau trankyti jį rankomis, nors ir skaudėjo, bet tai padeda atsikratyti blogų minčių.
-Tu, prakeiktas asile!-sušukau stipriai trenkdama į medį.
Staiga išgirdau duslius žingsnius už savęs. Kūną sukaustė baimė. Norėjau bėgti, bet bijojau, kad tas kažkas gali mane vytis. Taigi, tiesiog stovėjau veidu į medį.
-Ką tau padarė šis medis?-už manęs pasigirdo mažos ergaitės balsas. Pasidarė truputį ramiau, bet tada supratau, kad kažkas čia negerai, nes dabar naktis, čia miškas, o jame maža mergaitė.
Nedrąsiai atsisukau į ją. Ji žiūrėjo į mane ramiu žvilgsniu, ir kiek galėjau įžvelgti per tamsą jai tebuvo vos penkeri šešeri metukai.
-Tai ką jis tau padarė?-pakartojo ji.
