Prabudus ryte Marko rankos jau nebespaudė manęs. Dabar jis gulėjo ne ant megztinio, o ant cementinės žemės.
Turėdama progą apsižvalgiau aplink kambarį.
Sienos ir lubos buvo baltos. Prie langelio per kurį vakar įlipom stovėjo stalas nusėtas baltom dulkėm. Pakampiais mėtėsi dažų skardinės, seni laikraščiai ir keturi tvarkingai sustatyti tušti alaus buteliai, kurie beje taip pat apdulkėję. Pastebėjau, kad vietoj pagalvės Markas panaudojo cemento maišą, todėl ir buvo taip nepatogu.
Taigi, mes įsibrovėm į kažkieno namą, kuriame vyksta remontas.
Atsistojusi nusivaliau juodus džinsus, kurie buvo pabalę nuo visų šių dulkių. Bandžiau atidaryti šviesias medines duris, bet jos buvo užrakintos.
Tikiuosi, kad namo šeimininkai nesumąstys atvažiuoti. Ir iš vis, kiek dabar valandų? Ir kiek jis dar žada miegoti? Aš mirštu iš bado!
Rankomis perbraukiau per plaukus, kad jie neatrodytų tokie susivėlę ir priėjau prie Marko. Jis atrodo kieta įmigęs, nes jo žandas stipriai prispaustas prie kietų grindų ir šis nejaučia nieko.
Mano pilvas sugurgėjo paskatindamas spirti Markui į koją. Vaikinas greit pašoko, bet kai suprato, kad tai tik aš nepatenkintas suurgzgė:
-Kodėl tu visada taip žiauriai žadini mane?
-Tu ilgai miegi,-nusijuokiau.-Ir be to, aš noriu valgyti.
-Gerai,-jis pavargusiai atsiduso.
Markas pakėlė savo megztinį nuo žemės ir stipriai jį papurtė. Ore susiformavo dulkių debesis.
Pasilipau ant stalo ir išlipo pro tą patį langelį kaip ir vakar. Aplink augo aukšta žolė. Medžių nebuvo, todėl ši vieta atrodė niūri. Bet namas iš išorės atrodė labai gražus. Medinis, dviejų aukštų, su dideliais langais. Gana paprastas, tačiau neatsisakyčiau gyventi jame.
Vaikinas pirmas perlipo per akmeninę tvorą, tada padėjo man. Anapus jos atsivėrė daug žavingesnis vaizdas. Čia nebuvo daug namų, bet visi buvo gerai prižiūrimi. Sodose augo trumpa, žalia žolytė, prisodinta daug gėlių, supynėse suposi vaikai, lojo pikti šunys pamatydami mus, žaliavo aukšti medžiai.
Pasivijau Marką, nes besižvalgydama aplink atsilikau nuo jo.
-Kieno ten buvo namas?
-Nežinau, tačiau jame niekas nesilanko jau ilgą laiką,-eidamas kalbėjo jis.
-Ir kur dabar einam?
-Pavalgyt,-trumpai atsakė jis.
-Turiu iškart pasakyt, kad su savim neturiu nė cento.
-Ir nereikia,-mačiau kaip jis pavartė akis. Turbūt per daug įkyrėjau.-Mano draugas dirba toje kavinėje.
Daugiau nebeklausinėjau. Nenorėjau pasirodyti kaip mažas ir smalsus vaikas. Eidama spardžiau akmenukus, bet paskui žvyruotą keliuką pakeitė šaligatvis. Pakėliau žvilgsnį nuo žemės, nes čia buvo didelis šurmulys, kuris sudomino mane.
-Vau...-nustebau.
Mes buvom tarsi kitoje planetoje.
Ilgas, tiesus ir siauras keliukas, kuriuo vaikščiojo tik žmonės tęsėsi tolyn, o iš jo abiejų pusių driekėsi vienas už kitą margesni ir įdomesni kioskeliai traukiantys turistų akis. Su Marku ėjome tolyn nekreipdami į pardavėjų viliones, tačiau juk pasižvalgyti niekas nedraudžia. O čia buvo į ką pažiūrėti. Nuo levandomis kvepiančio muilo iki blizgančių karolių.
Žmonės vienas per kitą čiauškėjo, o aš stebėjau juos tarsi muziejaus eksponatus.
Mėgaudamasi užmerkiau akis, kai nosį pasiekė svaiginantis smilkalų kvapas. Kvapai maišėsi vienas su kitu dirgindami mano uoslę.
-Štai čia,-Markas staiga sustojo priversdamas atsitrenkti į jį.-Prašau,-nusišypsojo atidarydamas mažos kavinukės duris.
Į mane iškart plūstelėjo šiluma ir arbatos kvapas. Vidus buvo gana erdvus, tačiau jaukus. Atsisėdome prie galinio staliuko ir laukėme kol prie mūsų kas nors prieis.
Priešais mūsų staliuką sėdėjo močiutė su maža mergaite.
-Ei,-pasilenkiau per stalą arčiau Marko, nes jis sėdėjo prieš mane.-Ar tai ne ta pati močiutė kaip ir prie fontano?-Sušnibždėjau.
Jis atsigręžė už savęs, o tada ir vėl pažiūrėjo į mane.
-Turbūt,-patrūkčiojo pečiais.-O ką?
-Tai likimas,-šypsojausi žiūrėdama į senučiukę, kuri gėrė arbatą.
-Visai ne. Tai tiesiog ta pati bobutė ir jos anūkė.
Jau norėjau prieštarauti, bet prieš mus prisistatė jaunas vaikinas su prijuoste ir maža užrašų knygele.
-O, Markai! Kur buvai dingęs?-Pasisveikino jie sukirsdami rankomis.
-Žinai... Šen bei ten.
-Gerai,-Nusijuokė jis.-Ko norėsi? Vaišinu.
-Vaisinės arbatos ir belgiškų vaflių.
-O Marko gražiajai draugei?-Padavėjas staiga atsisuko į mane.
-To paties kaip ir Markui,-šyptelėjau. Daugiau nežinojau ko čia yra.
Padavėjas greit užsirašė mūsų užsakymą ir prieš nueidamas patapšnojo Markui per petį.
-Tuoj bus.
Sėdėjome tyloje. Mano palydovas žvalgėsi per langą, o aš barbenau pirštais į medinį stalviršį.
[***]
Sočiai pavalgę išėjome iš kavinukės. Markas sustojo ir žvalgėsi į visas puses galvodamas kur eiti
-Taigi kur toliau?-Išblaškiau jo apmąstymus.
-Turi pasiūlymų?-Šyptelėjęs kilstelėjo antakį.
-Visiškai ne.
-Tada tiesiog pasivaikščiokim.
Vaikinas atkišo savo parankę, o aš įsikibau į ją.
