Pravėriau namų duris, bet tyliai aiktelėjusi vėl jas uždariau. Prieš save išvydau motiną ir kažkokį vyrą besivartaliojančius ant žemės. Nuogus. Norėjau verkti ir klykti, bet tada mane apėmė keršto troškimas. Nežinau kas man pasidarė, tačiau nebegalėjau suprasti savo veiksmų.
Nusviedžiau kuprinę prie lauko durų ir pradėjau ieškoti didesnio akmens. Kaip tyčia tokį rasti buvo sunkiau, bet neilgai trukus po ranka pasimaišė norimo dydžio akmuo. Smarkiai suspaudžiau jį delne ir nesudvejojusi mečiau į langą.
Erdvėje nuskambėjo šaižus stiklo dužimas, o paskui jį ir mamos klyksmas. Didžiuodamasi savo žygdarbiu besišypsodama greitai pasileidau bėgti miško link. Nenorėjau būti pagauta, o ir kūną buvo apėmęs adrenalinas.
Pasiekusi savo tikslą Marką radau išsitiesusį ant suoliuko. Iš jo garsaus knarkimo ir nesuprantamo murmėjimo galėjau suprasti, kad jis miega. Tiesą sakant negalvojau, jog jį rasiu čia. Turėjau minčių, kad jis ir vėl pradings.
Prisėdau ant žemės šalia suoliuko, nes vietos ant jo jau nebebuvo likę.
Atslūgus visam susikaupusiam pykčiui ir adrenalinui ašaros ėmė kauptis akyse, o paskui riedėti skruostais. Tas šlykštus vaizdas vis nedingsta man iš minčių. Negalėjau net pagalvoti, kad mama gali taip pasielgti. Ji visada atrodė tokia šventa ir negalinti nieko įskaudinti.
Noriu dingti. Pranykti. Išgaruoti. Pabėgti. Prasmegti skradžiai žemę. Bet ką padaryčiau, kad tik tas vemti verčiantis vaizdas nebesirodytų.
Šiek tiek užkliudžiau Marko koją alkūne norėdama, kad jis pabustų. Atsibodo sėdėti su savo mintimis. Mano nenaudai jis net nepasijudino. Pavarčiau akis ir nusivaliusi dar kelias išriedėjusias ašaras stipriai kumštelėjau jam į pašonę.
Vaikinas net pašoko vos nenukrisdamas nuo suoliuko.
-Ką tu čia darai?-Įsmeigė savo išsprogusias iš nuostabos akis į mane.
-Bėgam!-Tariau su dideliu užsidegimu.
-Ką? Kur?
-Nežinau,-patrūkčiojau pečiais bandydama apsimesti nerūpestinga.-Bet kur! Pasaulis didelis.
-Tu juokauji,-skardžiai nusijuokė jis pasitrindamas apsimiegojusias akis.
Sukritau ant suoliuko ir perdėtai pavarčiau akis.
-Tai nejuokauji?-Galiausiai surimtėjo ir jis.
-Aišku, kad ne.
-Gerai, bėgam.-Jis atsistojo nuo suoliuko ištiesdamas man ranką. Turbūt pagalvojo, kad man neužteks drąsos, tačiau jis nežino.
Akimirkai pažvelgiau jam į akis, o tada į atkištą delną. Ar paskui gailėsiuosi? Galimas daiktas. Tačiau nustūmusi visas mintis, kurios bandė mane atkalbėti nuo tokio poelgio aš padaviau jam savąją ranką.
[***]
Po ilgo ėjimo aš vilkausi Markui iš paskos maldaudama poilsio. Jis atrodo nė trupučio nepavargęs nors mes be perstojo einam, o aš nieko nevalgiau neskaitant obuolio, kurį davė Etanas.
Sukrykščiau iš džiaugsmo pamačiusi suoliukus šalia fontano ir pasileidau bėgti link jų.
-Pagaliau!-sušukau atsisėsdama ant suoliuko, kuris buvo arčiausiai fontano.
Markas supratęs, kad kito pasirinkimo neturi atsisėdo šalia manęs.
Ištiesiau kojas ir užverčiau galvą į dangų atremdama ją į suoliuko atlošą. Danguje išsiliejo raudonis nuo besileidžiančios saulės. Keletas žalių medžio šakų stiebėsi į viršų tarsi bandydami pajausti paskutinius saulės spindulėlius. Sena močiutė su ilgaplauke mergaite lesino pulkelį laikinių balandžių sėdėdamos ant gelsvo suoliuko. Jų veidus apšvietė saulė, dėl ko mergaitė vis raukė nosį. Daugiau žmonių čia nebuvo.
-Kodėl man atrodo, kad tu ne šiaip sugalvojai pabėgti?
