Ryte ilgai varčiausi lovoje, nes šiandien šeštadienis. Praleidau pusryčius. Nenorėjau pamatyti girto Roberto veido po vakar įvykio.
Į kambario duris pasibeldė susirūpinusi mama.
-Blogai jautiesi?-atsisėdo ant lovos.
-Ne,-paprastai atsakiau. Šiuo metu nenoriu kalbėti su niekuo.
Motina nužvelgė mane nepasitikinčiu žvilgsniu ir sunkiai atsiduso.
-Ar slepi kažką nuo manęs?-paklausė.
Šiek tiek pagalvojau ar verta sakyti tiesą, bet vėliau pamaniau, kad paskui ji nerimaus kiekvienu kartu kai paliks mane vieną šitam name.
-Ne,-papurčiau galvą.
-Ar nori, kad atneščiau valgyt?-vėl paklausė moteris.
-Ne...
-Gerai..-atsiduso ji.-Tada aš eisiu. Be to, truputį apsitvarkyk savo kambarį, nes po pietų vėl atvažiuos socialinė darbuotoja.
Linktelėjau ir ji išėjo.
Taip... Vieną kartą per mėnesį (kartais du) mūsų namus aplanko malonios išvaizdos, beveik 50-ties metų moteris vardu Andželika. Jos pareiga patikrinti ar man nieko netrūksta ir ar manimi gerai rūpinasi. Kitu atveju mane tikriausiai uždarytų vaikų namuose.
[***]
Po geros valandos tvarkymosi ir dar vienos valandos beprasmiško gulėjimo lovoje išgirdau Andželikos ir mamos balsus. Sienos tokios plonos, kad galiu girdėti peles vaikštant naktį.
Po keleto akimirkų moteris atsirado mano kambario tarpduryje.
-Laba diena,-pasisveikinau ir atsisėdau ant kėdės, kuri truputį sugirgždėjo.
-Labas, Olivija,-nusišypsojo ji.-Namai, kaip visad tvarkingi....-sumurmėjo sau po nosim.-Tikrinu tavo pažymius vakar. Jie labai geri ir jeigu dar pasistengsi tikiu, kad pasieksi aukštumas.
Šiltai nusišypsojau jai ir pritariamai palinksėjau.
Kartais galvoju, kodėl ji lankosi pas mus jeigu viskas visada gerai, bet tada prisimenu, kad mano mama užsiima prostitucija, kad pragyventume, o tėvas visiškas alkoholikas ir dar idiotas.
-Norėjau paklausti pora klausimų,-uždarė duris ir prisėdo ant lovos, nes daugiau kėdžių čia nebebuvo.-Ar tau čia gera gyventi? Nėra jokių trūkumų ar dar kažkas ką slepia šito namo sienos?
-Ne,-greit papurčiau galvą.-Viskas gerai...
Galbūt ir melavau, bet jeigu mano atsakymas būtų neigiamas jie iškart atimtų mane iš mamos. O vaikų namuose tikrai nebus geriau negu čia. Nors galbūt tai tik stereotipas.
-O mokykloje? Ar nesulauki užgauliojimų dėl mamos darbo ar tėčio priklausomybių?-Andželika įkyriai žiūrėjo į mane.
-Na, suprantat...-atsikrenkščiau, atsargiai rinkdama žodžius.-Išvengti jų tiesiog neįmanoma. Aš nekreipiu dėmesio į tai.
-Aišku... Na, tada gerai,-pakilo nuo lovos.-Aš jau eisiu. Iki pasimatymo,-laisvai pamojo ranka ji ir išėjo.
Išpūčiau orą iš plaučių, kurį buvau sulaikiusi. Man nepatinka meluoti, bet pastebėjau, kad man sekasi tai.
Andželika-gera moteris, ji nori visko kas geriausia man ir panašaus likimo vaikams. Bet aš nenoriu plikti šiuos namus, kad ir kaip sunku bebūtų, todėl per kiekvieną mūsų susitikimą didžiąją dalį meluoju.
[***]
Žodis "pirmadienis" man tapo, lyg keiksmažodis...
Jis ateina per greitai.
Bet to, sekmadienį buvai bažnyčioje. Ėjau viena, nes mama turėjo dirbti. Maniau, kad nors ten galiu pabėgti nuo savo likimo, bet buvau neteisi. Močiutės mane nužvelgė pasišlykštėjusiais žvilgsniais, bet buvo ir tokių, kurios žvelgė į mane gailesčio pilnomis, susenusiomis akimis. Beje, tokios akys man taip pat nelabai patiko, bet nors kiek geriau, negu smerkimai už tai ko net nepadariau. Nes padarė tėvai.
[***]
Per paskutinę pamoką kažkas nutiko mano tušinukui ir jis išliejo rašalą man ant delnų, lyg būtų koks kalmaras... ar kas ten jie.... Mano laimei nuskambėjo skambutis. Susidėjusi knygas ir išmetusi tušinuką nuėjau į merginų tualetą.
Ten prieš veidrodį gražinosi dvi merginos, kurios ir taip buvo gražios.
Priėjusi prie kriauklės bandžiau nuplauti rašalą, kuris buvo išterliojęs rankas. Girdėjau kaip Rebeca (viena iš tų merginų) tyliai svaido replikas į mane, o kita tik linksmai kikena. Nors nieko nemačiau juokingo. Ji sakė:"Įdomu, ar ji išgali nusipirkti tamponų ar tiesiog susirenka juos iš šiukšledėžių?"
Kai mano ausys nebegalėjo klausytis to įkyraus merginos kikenimo aš atsikirtau:
-Jei tai pasidarys ramiau, tada taip, aš išgaliu.-pasakiusi, garsiai trenkiau durimis ir išėjau palikdama jas be žado.
[***]
Ėjau lėtais, bet dideliais žingsniais, bet ne namo, o vėl į mišką. Tai lyg skydas nuo to žiauraus ir pilko pasaulio. Ten matau spalvas. Ten niekas negali smerkti manęs už tėvų padarytas klaidas..
Numečiau kuprinę ir spyriau į tą patį medį, kurį trankiau praeitą kartą.
-Alisa minėjo, kad tau patinka trankyti medžius,-išgirdau jau girdėtą balsą už savęs. Ir vėl... Visai kaip ir praeitą kartą.
Argi tai nekeista?
