Vaikščiojom po miestelį, kurio pavadinimo nežinau ir net neįsivaizduoju kur jis randasi. Taip smagiau. Nors Markas manau žino kur dabar esam, todėl jaučiuosi saugi.
Stengiuosi negalvoti apie tėtį, mamą ar namus, kurių dar visiškai nepasiilgau. Tik būtų smagiau miegoti savo lovoj, o ne ant cementinių grindų.
Dar tik antra diena... Įdomu ar jie jaudinasi? Ir ar iš vis, kas nors pastebėjo, kad Olivijos nebėra?
Nuvijau visas neigiamas mintis į šalį kol nepradėjau ir vėl verkti.
Dar kartą praėję šurmulyną atsidūrėme labai gražioje vietoje. Greičiausiai čia buvo žaidimų aikštelė, nes maži vaikai suposi supynėse, žaidė smėlio dėžėje, čiuožinėjo žemyn nuo nedidelių čiuožyklų, o kiti tiesiog linksmai išdykavo ant trumpai nupjautos žolės. Mamos sėdėjo ant netoliese stovinčių suoliukų ir stebėjo savo atžalas.
-Kokie mieli!-Sucypiau pamačiusi du mažus berniukus besivartaliojančius ant žolės.
-Olivija, jie bando užmušti vienas kitą!-Dramatiškai sušuko Markas.
-Tai miela,-šypsojausi praeidama pro žaidžiančius vaikus.
-Tu keista,-nusijuokė vaikinas permesdamas savo ranką man per pečius.
Kuo ėjome toliau tuo vaizdas vis prastėjo. seni, neprižiūrėti namai. Pakampiais mėtėsi tušti alkoholio buteliai ar visokie kitokie popieriai ir šiukšlės. Sena parduotuvė man varinėjo šiurpuliukus po visą kūną. Iš užrašo "parduotuvė" kabėjusio pastato viršuje buvo likę tik "parotvė", o kitos raidės tarsi išgaravusios.
×Ads by CinemaPlus-3.2c
-Kur...?
Mane staiga pertraukė merginos cypimas. Aukšta blondinė apsivijo rankomis aplink Marko kaklą ir stipriai suspaudė. Jis patraukė savo ranką man nuo pečių ir taip pat apkabino nepažįstamąją.
-Marka, kur buvai dingęs?-Sukrykštė ši.
-Stela, vėl nauji plaukai?-Nusijuokė Markas paliesdamas jos plaukus.
Aš tiesiog stovėjau atokiau ir stebėjau jų labai šiltą pokalbį. Atrodo abu pamiršo, kad egzistuoju. Nuostabu...
Staiga iš už kampo išniro trys vaikinai ir pradėjo eiti link mūsų. Visi atrodė rimti, tik juodaplaukis juokėsi žiūrėdamas į telefono ekraną paskui rodydamas tai kitiems, tačiau šie nekreipė dėmesio.
-O!-Nustebo Markas.-Jūs čia visi?
-Taip. Jie ėjo susitikti su vienu žmogumi,-paskutiniu žodžius Stela ištarė tyliau, o paskui įtariai nužvelgė mane.
Netrukus prie mūsų prisijungė ir vaikinai. Visi laimingi sveikinosi su Marku, o aš vis dar stovėjau nuošaly.
Iš pykčio pradėjau kramtyti skruosto vidinę pusę. Dar prieš dvidešimt minučių jis kalbėjo su manimi, o dabar turbūt net nepastebėtų jeigu išeičiau.
-Ar ši mergina su tavim, Markai?-Linksmasis juodaplaukis žvilgsniu parodė į mane.
-Amm... Taip. Čia Olivija.
Mečiau piktą žvilgsnį į Marką.
-Labas. Aš Adamas,-prisistatė tas pats linksmuolis.
-Ačiū, kad pastebėjai,-sumurmėjau.
-Ten Stela,-parodė į merginą, kurios vardą jau žinojau.-Maksas,-dūrė pirštu į rimtąjį juodaplaukį.-Ir Medis,-tarė parodydamas į rūkantį vaikiną.
-Medis?-Pažiūrėjau į Adamą.
-Tokia jo pravardė,-nusijuokė jis.-patikėk tai keista istorija.
-Ei, vaikinai! Tai gavot.... Tą... Siuntinį,-užsikirtinėjo Stela žvilgčiodama į mane.
-Ji patikima,-sušnibždėjo, Markas.
-Gavom.
Ne be priežasties toji mergina nepasitiki manimi. Manau, kad jie kalbasi apie narkotikus. Tačiau ji nepažįsta manęs ir neturi priežasties nekęsti.
-Tada gali apsistoti pas mus. Vaišinam,-suplojo rankomis ji.-Gali eiti ir ji,-pavartė akis blondinė, kai Markas žiojosi kažką sakyti.
